„Lietuvos garbės“ apdovanojimu pagerbti organų donorų artimieji

Kilnūs poelgiai nelieka nepastebėti. Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Biuras), TV3 Žinių tarnybos surengtuose tradiciniuose „Lietuvos garbės“ apdovanojimuose „Metų pasiaukojimo“ statulėle buvo apdovanota mama, po savo vaiko mirties paaukojusi jo organus donorystei. Tai – tarsi simbolinė padėka visų mirusių organų donorų artimiesiems, kurie skaudžią netekties valandą priima itin kilnų sprendimą ir sunkiai sergantiems pacientams suteikia galimybę išgyventi.

Pasikeitęs visuomenės požiūris

Organų donorystės nominacijos atsiradimas tokiame tautos dėmesį patraukiančiame renginyje rodo visuomenės pasikeitusį požiūrį: prieš du dešimtmečius įkūrus Biurą, artimieji, paaukoję organus donorystei, sulaukdavo kaimo bendruomenės pasmerkimo, o šiandien būtent bendruomenė ir siūlo tokį poelgį pagerbti ir padėkoti.

Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, vykęs renginys „Lietuvos garbė“ šiemet buvo suorganizuotas jau vienuoliktą kartą.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusioje iškilmingoje ceremonijoje buvo papasakotos išskirtinės, jautrios, ypatingos gerumo istorijos, o šių istorijų herojams buvo įteiktos „Lietuvos garbės“ statulėlės. Nominantus, kurie nusipelnė būti apdovanoti, renginio organizatorei TV3 televizijai pasiūlė žiūrovai. Iš viso šiųmetinėje ceremonijoje buvo įteiktos septynios statulėlės.

Donoriniai organai suteikė viltį pasveikti septyniems žmonėms

Nors visi nominantai publikos buvo sutinkami nuoširdžiais plojimais, pasakojimas apie nepilnamečio donoro, kurio paaukoti organai net septyniems žmonėms grąžino gyvybę ir gyvenimo džiaugsmą, mamos žygdarbį ypatingai sugraudino žiūrovus.

Juos sujaudino ne tik filmuotame siužete įrašytas pokalbis su mirusio vaiko artimaisiais, bet ir devynerius metus su donoro širdimi gyvenančio vilniečio Rimvydo Vekeroto perskaitytas laiškas savo tuomet dar negimusiam sūnui Justinui – tai tarsi prieš operaciją duotas priesakas sau gyventi, kad galėtų pamatyti savo taip laukiamą kūdikį. Laimei, operacija pavyko, o Justinui – jau dešimt metų, ir per iškilmingą renginį jis išdidus sėdėjo greta savo tėvelių.

Pritemdytoje teatro salėje per donoro mamos apdovanojimo ceremoniją žiūrovų rankose suplazdėjo šimtai žvakučių liepsnelių. Tyloje ir susikaupime skambėjo kunigo Ričardo Doveikos žodžiai, kad ne kiekviena mama sutiktų savo mirusį vaiką paaukoti donorystei ir leisti atiduoti jo organus sunkiai sergantiems žmonėms. Kunigas pabrėžė, kad Lietuvoje galiojanti tvarka neleidžia susitikti donoro artimiesiems ir recipientams, todėl šie gali jausti tik amžiną, bet tylų dėkingumą „ne tik už viltį, ateitį, bet ir už patį gyvenimą“. Įteikdamas donoro mamai „Metų pasiaukojimo“ statulėlę, kunigas R.Doveika jai žemai nusilenkė ir pabučiavo ranką. Renginio vedėja Audrė Kudabienė perskaitė anoniminį Biuro gautą recipiento artimųjų laišką – graudžią, bet nuoširdžią padėką nežinomo donoro artimiesiems.

Taurus „Metų pasiaukojimo“ statulėlę pelniusios mamos pavyzdys neliko nepastebėtas. Per renginio pertraukas nemažai svečių buriavosi prie Biuro stendo. Kai kurie jų, sugraudinti ir įkvėpti kilnaus mamos pavyzdžio, pildė sutikimus donoro kortelei gauti, kiti tiesiog stabtelėdavo su Biuro darbuotojais pasikalbėti rūpimais klausimais, buvo tokių, kurie žadėjo apie organų donorystę pasikalbėti su artimaisiais namuose, dar kiti sakė donoro kortelę seniai turintys.

Ir renginio organizatoriai, ir svečiai pripažino: tokia jautria tema kaip organų donorystė reikia kalbėti kuo plačiau ir iš įvairiausių tribūnų – tada visuomenė taps dar sąmoningesnė ir jautresnė, sumažės nepagrįstų mitų, daugės pritariančiųjų organų donorystei, tuo pačiu pavyks išgelbėti daugiau sunkiai sergančių žmonių.