Lietuvos intelektualai: kodėl tarptautinėje dokumentikoje Gediminas tituluojamas Lietuvos karaliumi, o mes iki šiol Lietuvos valdovus tituluojame kunigaikščiais

Atviras Lietuvos kūrybinių intelektualų laiškas

Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen
Vilniaus merui Remigijui Šimašiui
Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei

Viešai kreiptis Atviru laišku į jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, mūsų visų, Lietuvos Respublikos piliečių, išrinkti politinio elito įtakingi asmenys, mus paskatino sparčiai artėjanti itin svarbi data: 2023 m. sausio 23 d. sukaks 700 metų nuo Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus oficialaus paminėjimo Lietuvos karaliaus Gedimino laiške. Nuolatos iškilmingai minėdami Valstybės ( Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Vilniaus jubiliejui, deja, ruošiamės vis dar dvejodami: kas gi buvo Gediminas – karalius ar didysis kunigaikštis, kaip iki šiolei tebėra užrašyta ant Gedimino paminklo postamento Vilniaus Katedros aikštėje?

Šiandien akivaizdu, kad nebėra reikalo nei dvejoti, nei polemizuoti šiuo klausimu, kuris kaitino lietuvių intelektualus išeivijoje ( ypač plati diskusija 1970 m. lietuviškoje spaudoje) , kai tuo pačiu metu okupuotoje Lietuvoje Maskvos cenzūra draudė net prasižioti apie pagoniškus Lietuvos karalius. Šiandien turime XXI a. pradžioje išleistą unikalų leidinį „Chartularum Lithuanniae …“( 2003), išsamiausią mokslinį Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkinį, kurio parengėjas Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell akademškai pateikė 83 dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliojant šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos?

Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi… Deja, vis dar atsiranda skeptikų, kuriems karaliaus Gedimino korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti raštai – atrodo nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą. Kita nusenusi nuomonė, esą iš Vakarų Europos rašę karaliui Gediminui atsakomuosius laiškus valdovai, galėję daugiau vadovautis mandagumu, vadindami Gediminą karaliumi, arba tiesiog pataikaudami galingam ir įtakingam Lietuvos karaliui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius (šviesiausias- illiustre ir pan.) .

Ta proga norėtume priminti visiems dvejojantiems vieną pakankamai iškalbingą epizodą, susijusį su tais pačiais plačiai nuo mokyklos suolo žinomais Gedimino laiškais Vakarų Europos krikščionims vienuoliams ir miestiečiams . Gedimino pasiuntinys pristatė tuos laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės išplatino užsieniuose. Laišką popiežiui (1323 m. gegužės mėn.) į Avinjoną nuvežė tūlas Rygos vienuolis, o tris laiškus ( 1323 m. gegužės 26 d. ) į Vokietijos miestą Liubeką pristatė Rygos tarybos nariai.

Ir ką gi?

Imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323.V.26) saksoniečiams nuorašą, bet ir papasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos bei dvasininkų atstovų akivaizdoje. Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai.

Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu – „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie).

Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, vartojant tą pačią pilnąją formą. Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų. Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna).

Gedimino išvardintos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams etc. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo. Kaip matome, XIV a. vokiečių imperatoriškasis notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso nei žadamų karališkųjų privilegijų.

Reikia pasakyti, kad Liubeko konsistorijoje susirinkę kviestieji svečiai deramai diplomatiškai priėmė Lietuvos karaliaus Gedimino atsiųstus laiškus su jų titulais ir patikimais antspaudais. Pasak notaro, jie „atidžiai išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmė“, pridėdami, jog noriai prisidės prie Gedimino idėjos įgyvendinimo, žinoma, su sąlyga, „jei minėti dalykai remiasi teisybe“ , tai yra – jei pagonys lietuviai tikrai priims krikštą ir laikysis taikos bei karaliaus pažadų kviečiamiems į Lietuvos karalystę amatininkams ir vienuoliams.

Krikščionių įtarumas suprantamas, tačiau būtų visiškai nesuprantama, jeigu nė vienas jų, garsiai beskaitant Gedimino laiškus, nebūtų pasipiktinęs ar nebūtų protestavęs, kad Gediminas tituluoja save karaliumi, jeigu iš tikrųjų nepripažintų, jog Lietuvos valdovas yra teisėtas lietuvių ir daugelio rusų karalius. Tą faktą, beje, paliudijo ir to paties imperatoriškojo notaro aprašytas karališkasis Gedimino antspaudas ant vaško su valdovo atvaizdu ir užrašu S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG. (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).

Kokių dar paliudijimų, kaip sakoma, benorėti…

Tai tik vienas epizodas, akivaizdžiai parodantis, kad Gedimino amžininkams Vakarų Europoje autentiškas karališko titulo perteikimas buvo šventas dalykas tiek laiškų autoriams, tiek vertėjams, tiek perrašinėtojams ir notarui.

Kaip atsitiko, kad Lietuvos istorijose suverenus Lietuvos karalius Gediminas buvo pertituluotas į žemesnio lapsnio valdovą – „kunigaikštį“, tegu ir „didįjį“?

Ieškant atsakymo buvo peržiūrėta didžiuma išlikusių įvairiakalbių rašytinių šaltinių, kuriuos filologas ir kultūros istorikas A.Bučys išnagrinėjo specialioje, kol kas, deja, pirmoje ir vienintelėje Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtoje studijoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“ ( 3 leidimai 2018- 2020 metais).

Galutinė išvada labai konkreti: visi rašytiniai šaltiniai, pateikiantys vienokius ar kitokius senovės Lietuvos ( iki XV a.) valdovų titulus aiškiai dalinasi į dvi grupes. Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai. Tuo tarpu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams , kaip taisyklė, taikomi titulai (князь, „ ksiąžęta“ ir pan.), tai yra – žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus.

Trumpai tariant, vokiškuose ir lotyniškuose tekstuose ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai Gediminaičiai ( tiek Vytenis, tiek Gediminas) visados tituluojami karaliais (lot. rex, sen. vok. tarmėmis koning, koningh ir kt.), lygiai taip pat, kaip ir kitų Europos šalių karaliai lotyniškai (Rex Luthovie, rex Polonie, rex Bohemie).

Neretai šaltiniuose, popiežių bulėse ir net Vokiečių ordino raštuoe specialiai pažymima, kad Gediminas yra pagonių , tai yra – nepriėmusių krikšto lietuvių karalius ( konig von Litowin der ungetruwen). Tuo pažymima ir pripažįstama, kad Lietuvos karaliaus valdoma valstybė priklauso ikikrikščioniškų karalysčių sistemai, kuri viešpatavo Vakarų ir Šiaurės Europoje iki Romos popiežių įvestos katalikiško karūnavimo ceremonijos. Išvada: mokslinės dokumentų publikacijos originalo kalbomis liudija, kad nei pats Gediminas, nei jo epochos diplomatinė dokumentika nevadino jo „didžiuoju kunigaikčiu“, tiktai Lietuvos karaliumi.

Paradoksalu, tačiau vėlesnėje Lietuvos istoriografijoje , istorikų veikaluose, vadovėliuose ir t.t. matome visai kitokią senovės Lietuvos valdovų titulatūrą. Beveik visuose senąja slavų kalba rašytuose metraščiuose ir juos perpasakojančioje XIX a. istorinėje literatūroje matome, kad Lietuvos valdovai Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir net Mindaugas (!) visados tituluojami rusiškai „князь“ arba „великий князь“. Tuo nedera stebėtis. Senieji Rusios metraštininkai ir carinės Rusijos imperijos bei Sovietų Sąjungos istorikai nuolatos taikė kaimyninių šalių valdovams slaviškus titulus.

Slavų kalbomis rašytų metraščių tradijcija ilgainiui įsigalėjo ir Lietuvoje. Ir tuo neverta stebėtis.

Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusijos carų (1795–1918) ir SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema. Kodėl?

Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai neturėjo jokių karalių, karalienių nei karalaičių, išskyrus vieną vienintelį karalių Mindaugą, karaliavusį vos vieną XIII a. dešimtmetį…

Atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, metas atkurti ir senovės Lietuvos valdovų tikruosius titulus. Senosios Lietuvos istorija ir jos valdovų istoriniai titulai šiandien ypač plačiai domina įvairiausio amžiaus gyventojus mūsų didesniuose ir mažesniuose miestuose. Pats metas jiems pateikti istorinių šaltinių tiesą.

Profesionaliems istorikams, kartais pretenduojantiems į paskutinį lemiamą žodį ir galutines rekomendacijas pagal įstatymų leidžiamųjų instancijų užklausimus, šiandien į talką atėjo tarpdidsciplininių tyrimų specialistai.

Dar XX a. viduryje įžymus Britanijos archeologas, Londono muziejaus direktorius V. F. Graimzas (William Francis Grimes, 1905–1988) suformulavo būtiną šiuolaikinio istorijos tyrimo sąlygą: Praėjo tie laikai, kada istorikas, filologas, kultūrologas ir archeologas galėjo ignoruoti vieni kitus – ignoruoti ne tik be jokių pasekmių, bet ir nesulaukdami kritikos už tokį ignoravimą.

Šiandien visų keturių disciplinų atstovai privalo dirbti kartu, jeigu jie nori pasiekti sėkmės savo darbe“. XXI aamžiuje ši nuostata tapo savaime suprantama metodologine taisykle. Jai nusižengiant, kaip matome, atsiranda vis dar deklaruojami viešoje erdvėje moksliškai nepagrįsti, nusenę teiginiai apie Lietuvos karalių „neegzistavimą“.

Lietuvos Respublikos seime nuolat svarstomi likiminiai Lietuvos klausimai, aiškinamasi , „kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį ir tolimesnę Lietuvos Respublikos raidą“ („ Ateities komitete“), atidžiai nagrinėjamos šiuolaikinės „minkštosios galios“, naudojamos iš užsienio ar vidaus, mėginant griauti Lietuvos pliečių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo valstybe ir jos istorija („Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete“).

Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų ir simbolių. Visai neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną Volodymyrą Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos.

Tikime, kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valsybės diplomatinėje rašyboje.

O kol kas turime puikią istorinę progą, kuri nežinia kada galėtų pasikartoti, dalykiškai aptarti ir įgyvendinti pirmojo dabartinės nepriklausomos Lietuvos vadovo pono Vytauto Landsbergio nevienkartinį siūlymą įrašyti Gedimino tikrąjį karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje. Tam šiandien nebėra nei istorinių, nei faktinių, nei loginių, nei svetimšalės cenzūros kliūčių.

Kviečiame jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, talkoje su visais aktyviais Lietuvos piliečiais bendromis pastangomis valstybiškai pasitarnauti karališkojo Vilniaus miesto ir daugiaamžės Lietuvos sostinės praeičiai ir ateičiai

2022, birželio 23 d.
Vilnius

Atvirą laišką pasirašo:
Vladas Braziūnas, poetas, vertėjas. Lietuvos Respublikos ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2013), Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Karininko kryžius (2011) kavalierius, Lietuvos Respublikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2013) laureatas

Algimantas Anicetas Bučys, rašytojas, literatūrologas, kultūros istorikas, humanitarinių mokslų daktaras , Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2010) laureatas.

Algirdas Dainavičius, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius, kino režisierius.

Eugenijus Jovaiša, archeologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras , Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (2003) kavalierius, Lietuvos mokslo premijos (2008) laureatas.

Alkas Paltarokas – Strateginių iniciatyvų centro direktorius, visuomenininkas

Dainius Razauskas, lietuvių mitologas, religijotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Jono Basanavičiaus premijos (2016) laureatas.

Vytautas Rubavičius , rašytojas , publicistas, kultūros kritikas, filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2012) laureatas

Giedrius Sakalauskas , diskusijų klubo Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro vadovas

Rimvydas Stankevičius, poetas,eseistas, žurnalistas, daugelio literatūrinių premijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2016) laureatas

Gediminas Storpirštis, Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas, nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ įkūrėjas, tarptautinio bardų festivalio „Iš širdies į širdį“ meno vadovas.

Mindaugas Šnipas, Lietuvos skulptorius, daugelio originalių skulptūrų kūrėjas, sutikęs išdininti lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos ( 1915 – 1997) modelį ir įgyvendinti Gedimino paminkle Vilniaus katedros aištėje; aktyvus tarptautinių simpoziumų dalyvis.

Gintautas Terleckas, Lietuvos istorikas, Trakų istorijos muziejaus darbuotojas.

Gitenis Umbrasas , Lietuvos dailininkas, originalių projektų, akcijų, instaliacijų iniciatorius, apdovanotas Lietuvos architektų sąjungo skulptūrėle „METRAS 1/5“ (2005) ir labiausiai nusipelnusiems Vilniaus miestui žmonėms teikiama Šv.Kristoforo statulėle „už mažus ir didelius Vilniaus stebuklus“ (2009)

Jonas Vaiškūnas, fizikas, etnoastronomas, internetinio portalo Alkas.lt vyr. redaktorius

Mikalojus Povilas Vilutis, dailininkas, grafikas, rašytojas, Lietuvos Respublikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos ( 2004) laureatas