Lietuvos žuvininkystės pradininko M. K. Girdvainio palikimas – Trakų Vokės upėtakynas – lašišinių žuvų veislynas

„Trakų Vokės poskyris – pritaikytas konkrečioms žuvims veisti. Kiršlių, upėtakių, o taip pat artimoje ateityje numatytas ūsorių, skersnukių, meknių, veisimas Trakų Vokėje pasirinktas vadovaujantis 2007 metais mokslininkų parengtos galimybių studijos išvadomis, – poskyrį apibūdina Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorė Indrė Šidlauskienė. – Šiandien čia veikia šaltavandenių žuvų – margųjų upėtakių, kiršlių – moderni žuvivaisos įmonė, kurioje galimas visas veisimo ciklas – nuo ikrelio, jauniklių, šiųmetukų paauginimo ir išleidimo į upes iki kokybiškų reprodukcinių bandų suformavimo ir gyvybingo, tvaraus palaikymo.“

Kiršlių veisimas – sudėtingas procesas

Pasak žvejų mėgėjų, ne taip dažnai ant kabliuko užkimba gražuolis kiršlys, pasipuošęs, burę primenančiu, nugaros peleku. Šių lašišinių žuvų ištekliai Lietuvos upėse pradėti atkurti tik  prieš kelerius metus. Trakų Vokės poskyris kiršlių veisimu užsiima nuo praėjusių metų. Šioms žuvims veisti čia įrengtas atskiras uždarosios vandens apytakos  cechas.

Trakų Vokės poskyrio vyriausiojo specialisto Rolando Morkūno teigimu, veisiant kiršlius daugiausia rūpesčių sukelia ikrų paėmimas – reikalingas ypatingas tikslumas. „Jei išspausi ikrelius diena anksčiau, apvaisinimas ir juo labiau skilimas nebus sėkmingas, nes ikrai dar nebus subrendę. Jei nors dieną pavėlavai, patelė išneršia“, – patyrimais dalijasi R. Morkūnas.

Kadangi reprodukcinė banda gyvena po atviru dangumi įrengtuose tvenkiniuose, norint patikrinti pateles, ar jau subrandinti ikrai, reikia nuleisti tvenkinį. Tam reikia daugiau žmonių. Tad, pasak poskyrio laikinojo vadovo Sauliaus Bukausko, pirmieji bandymai inkubuoti kiršlius jiems nebuvo sėkmingi. Dabar, pasak laikinojo poskyrio vadovo, specialistai kiršlių veisimo egzaminą jau išlaikė. „Artėjant nerštui, etapais atrenkame perspektyvius, subrendusius reproduktorius ir perkeliame į upės tipo baseinus su pakankamu vandens keitimu. Kasdien arba kas antrą dieną tikriname patelių pasirengimą nerštui ir kai tik pastebime, kad žuvis pasirengusi neršti, iš karto  imame ikrus, pienius, ir „užvedame“ dirbtinį inkubacijos procesą“, – apie daug atsakomybės ir žinių reikalaujantį dirbtinės inkubacijos procesą pasakoja vyriausiasis specialistas Rolandas Morkūnas.

Išspaudus ikrus jie plunksna sumaišomi su pieniais. Apvaisinti ikreliai supilami į inkubatorius, kuriuose vandens temperatūra reguliuojama, stengiantis palaikyti natūralaus upės vandens neršto metu esančią temperatūrą.  Procesas stebimas ištisą parą, nes temperatūros svyravimai gali ikrelius pražudyti.

Kiršlių ikriukai skyla per 6-10 dienų. Lervutės išsirita iš 40-80 proc. ikriuku. Natūralioje aplinkoje išsiritimas žymiai mažesnis, o lervučių išlieka dar  mažiau. Inkubatoriuje lervutės laikomos ant tinklinio dugno kol „pakyla“ – pradeda plaukti. Po to jos perkeliamos į vonias, iš pradžių maitinamos artemijos nauplijais (vėžiagyviai), po savaitės, dviejų jau pratinami prie dirbtinių pašarų ir auginami iki tinkamo paleisti į upes dydžio.  „Dabar auginame apie 12 tūkst. šiųmečių krišliukų, kuriuos rugpjūčio pabaigoje išleisime į upes. Tuo metu jų svoris bus apie 10 gramų“, – sako R. Morkūnas.

„Kiršliai – upinė žuvis. Ji mėgsta upes graužėtu ir akmenuotu dugnu, kur greta sraunių vietų pakaitomis yra ramios gelmės. Paplitęs Šventojoje, Merkyje, Ūloje, Žeimenoje ir kitose šaltavandenėse Lietuvos upėse. Mažesni kiršliai gyvena nedidelėmis grupelėmis, o stambūs daugiausiai mėgsta vienatvę. Minta moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžių lervomis, smulkiomis žuvimis, skraidančiais virš vandens vabzdžiais, kitų žuvų ikrais. Subręsta 3-4 metų.
Neršia balandžio-gegužės mėnesiais srauniuose šaltavandeniuose intakuose ant graužėto dugno“, –pasakoja S. Bukauskas.

Kiršliai dideli neužauga – dažniausiai sugaunami 25–35 centimetrų ilgio ir sveriantys 150 – 300 gramų.

Vieninteliai veisia marguosius upėtakius

Pagrindinė Trakų Vokėje veisiama žuvų rūšis – margasis upėtakis. „Esame vieninteliai Lietuvoje surinkę kokybišką margųjų upėtakių reproduktorių bandą ir veisiantys šias lašišines žuvis dideliu kiekiu. Žuvininkystės tarnybos Trakų Vokės poskyryje labai tinkamos sąlygos užsiimti šios žuvų rūšies veisimu: turime puikų vandenį iš šaltinių, temperatūros, deguonies režimus, natūralų metų kaitos režimą, kas teigiamai veikia šių žuvų vystymąsi, kokybišką reproduktorių subrendimą, – apie margųjų upėtakių veisimą pasakoja šio poskyrio specialistas Rolandas Morkūnas.

Šiais metais poskyris jau išleido 190 tūkst. margųjų upėtakių jauniklių. Rudenį dar planuojama išleisti 25 tūkst. šiųmetukų. Daugiausia jų apsigyvens Neries, Merkio, Šventosios bei Žemaitijos upių baseinuose.

„Trakų Vokės poskyryje veisiami bei auginami ir vaivorykštiniai upėtakiai – M.Girdvainio atvežta į Europą ir Lietuvą žuvų rūšis. Tačiau jų valstybės įžuvinimo į natūralius vandens telkinius programoje nėra, į upes jie neišleidžiami, nes tai ne mūsų vandenų žuvis. Jie parduodami privatiems žuvų augintojams tolimesniam auginimui, o Trakų Vokės poskyryje, tuose pačiuose baseinuose, kuriuose augo per pavasarį – vasarą margieji upėtakiai, juos pakeičia vaivorykštiniai. Taip tose pačiose patalpose ir baseinuose užauginame du derlius per metus Efektyviau, našiau išnaudojame turimą įrangą, žmogiškuosius išteklius“, – poskyrio veiklą pristato S. Bukauskas.

Saugomas žuvininkystės pradininko atminimas

Užsukančius į Trakų Vokės poskyrį, pasitinka paminklinis akmuo, primenantis, kad poskyrio istorija siekia XIX amžiaus pabaigą. Tai vienintelė iki mūsų dienų Lietuvoje išlikusi žuvininkystės pradininko Mykolo Kazimiero Girdvainio įsteigta žuvų veisykla. 2015 metais Trakų Vokės poskyris minėjo savo 130-ąjį gimtadienį. Trakų Vokės lašišinių žuvų veisykla – vienas pirmųjų tokio pobūdžio objektų Lietuvoje. Senesnė lašišinių žuvų veisykla išlikusiais istoriniais duomenimis galėjo būti įrengta tik Verkiuose – apie 1870–1878 m.

Istorijos šaltiniuose teigiama, kad Trakų Vokę valdęs grafas Jonas Tiškevičius susižavėjo lenkų dvarininkų jau pradėta vystyti žuvininkyste. Lenkai grafui patarė susirasti ne vieno jų dvaruose dirbusį žuvininkystės specialistą Mykolą Kazimierą Girdvainį.

Upėtakių inkubatoriui ir jų auginimo tvenkiniams įrengti buvo parinkta šaltiniuota įdauba – visas žuvims reikalingas vanduo gaunamas iš šaltinių. Žemiau upėtakinių tvenkinių buvo įrengti didesni gruntiniai, geriau įšylantys tvenkiniai, kur buvo galima auginti karpines žuvis. Be žuvų auginimo bajorų stalui, M. K.Girdvainis Trakų Vokėje vykdė įvairius žuvų tyrimus bei žuvininkystės eksperimentus ir juos aprašė. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą šie užrašai dingo. Yra išlikęs M. K.Girdvainio parengtas ir 1881 m. įgyvendintas labai panašaus į Trakų Vokės šaltinių vandeniu maitinamo žuvų ūkio pietų Lenkijoje, Čenstachovo vaivadijoje archyvinis projektas. Šis ūkis, mažai pakitęs nuo įkūrimo laikų, iki šių dienų sėkmingai veisia ir augina vaivorykštinius ir marguosius upėtakius. Išlikę istoriniai duomenys teigia, kad 1881 m. M. K.Girdvainis organizavo pirmos partijos vaivorykštinio upėtakio ikrų atplukdymą į Lenkiją tiesiai iš šių upėtakių gimtinės – Šiaurės Amerikos. Ikrai atplukdyti drėgnose samanose ir ledu apdėtose medinėse skryniose. Vėliau vaivorykštiniai upėtakiai ir jų ikrai buvo eksportuojami į daugelį Europos šalių.

Iš išlikusių fragmentinių duomenų žinoma, kad 1885 m. M. K.Girdvainis įveisė į Trakų ežerus karpius, kurie galimai buvo išauginti Trakų Vokės veisykloje. 1894 m. M. K.Girdvainis įveisė į Trakų ežerus sykų, išinkubavęs jų ikrus Trakų Vokės veisykloje.

Trakų Vokės žuvų veisykla sėkmingai veikė iki Pirmojo pasaulinio karo ir buvo ypač reikšminga Vilniaus krašto žuvininkystės plėtrai. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas neigiamai paveikė visą Lietuvos žuvininkystę. Trakų Vokės veisyklos veikla 1914 metais sustojo, M. K.Girdvainio veiklos užrašai dingo.

Žuvininkystės veikla Trakų Vokėje vėl atgimė tik 1953 metais žuvų veisyklą su tvenkiniais perdavus Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutui. Čia buvo įkurta instituto Eksperimentinė žuvivaisos ir žuvų aklimatizacijos bazė, davusi stiprų postūmį akvakultūros mokslinių tyrimų vystymuisi Lietuvoje.

Šiandien poskyris užima nedidelį ir 8 ha nesiekiantį plotą. Jame įrengta 13 šaltavandenių betoninių tvenkinių, kurių bendras plotas daugiau kaip 90 arų. Prieš kelerius metus

pasinaudojant Europos Žuvininkystės fondo lėšomis rekonstruotas poskyrio pastatas, kuriame įsikūrę vesimo cechai.