Lietuvos žydų istoriją Šeduvoje gaivinantis fondas nepamiršta ir vietos bendruomenės
Lietuvos žydų atminimas – vis dar lieka gyvu priekaištu mūsų visuomenei, padedančiu atrinkti sąmoninguosius, nuo vengiančių istorijos gyvybingumo. Kaip ir keli šimtai vis dar apleistų senųjų žydų kapinių, kuriomis rūpintis tenka keliems savanoriams, o daugeliui jos vis dar tiesiog neegzistuoja.
Jei ne kelių žmonių iniciatyva, įtraukianti ir surandanti tuos, kurie nėra abejingi, Lietuvos žydų atminimui tektų tik vėjas, kurį sukelia valdininkų mostai ir aiškinimai, kad pinigų pakanka ne visiems dalykams.
Šeduvos Žydų Memorialinio Fondo iniciatyva atgaivina istoriją ir paverčia ją dabarties apmąstymų dalimi. Tai pajutau ir aš pats, lankydamasis senosiose Šeduvos žydų kapinėse, kurios buvo atkurtos iš išlikusių ir žolėse paskendusių paminklinių akmenų.
Dabar tai įspūdinga nepažintos istorijos dalis, nusidriekusi lauke, kuriame gali pamatyti ir sovietinį vandens bokštą ir naujai statomą namą. Už tvoros lyg niekur nieko auga gėlės ir vyksta kasdienis gyvenimas, o viduje tvyro milžiniškas istorinės pajautos stulpas, prislegiantis mintimis, kurias reikia rinkti vieną po kitos, kad suprastum, jog tai tikra.
Tai neįtikėtina patirtis lietuviui, tautinės lietuviškos mokyklos auklėtiniui, kuris susiduria su kitomis maldomis, kitais rašmenimis, su svetimu, bet akivaizdžiai ir savu tikėjimu bei kultūra. Retai turėsite privilegiją atsidurti aplinkoje, kurioje suprasite, kokia išties įvairi buvo Lietuva, priėmusi žydišką paveldą ir nusukusi akis, kai buvo naikinami mūsų piliečiai ir jų istorijos ženklai.
Daugybė kvailybės balsų jums rėks: „Puiku, tai tegul patys tie žydai ir rūpinasi savo paveldu“. Gėda. Gėda ir dovana mums, kad dalis jų išties grįžta ir pasirūpina. Kad nenusisuka ir nenusispjauna, kad supranta, jog ne visi čia siaurakakčiai paprastos minties ir paprastų atsakymų garbintojai.
Daugelis vis dar nori nusiridenti istorinės kaltės akmenį ir nepripažinti, kad Lietuvos žydai buvo ypatingai svarbi valstybės formavimosi dalis. Kad iš jų perėmė ne tik kulinarinius, bet ir kultūrinius, mokslinius laimėjimus. Kad Lietuvos žydas buvo tik kultūrinis papildymas plačiai lietuvio sąvokai, kurioje tilpo ne tik grynakraujai tautinininkai.
Visi mėgstame istorija apie tarpukario krepšinio pergales, bet ar daugelis galėtų pasakyti, kad 1924 ir 1928 metų olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo „Makabi“ sporto klubo dviratininkas Isakas Anolikas (vėliau tapęs Holokausto auka Kauno IX forte)? Ar pamename tuos Lietuvos žydus savanorius, kurie kovėsi mūsų valstybės laisvės kovose?
Esame gilios užmaršties visuomenė, kuriai reikia ilgo beldimo. Neabejingi fondo nariai savo lėšomis pastatė ne tik du skulptoriaus Romo Kvinto paminklus, sunkiai automobiliu pasiekiamose proskynose, žydų žudynių vietose, bet ir atidavė duoklę bendruomenei.
Birželio 27 dieną vykusios Šeduvos miesto šventės metu projektą „Dingęs Štetlas“ vykdantis Šeduvos Žydų Memorialinis Fondas dovanojo miesto greitosios medicinos pagalbos punktui pilnai įrengtą naują keturių varomų ratų greitosios pagalbos automobilį „Ford Transit“.
Be šios dovanos viešumo nesiekiantys fondo nariai parėmė ir Šeduvos ambulatoriją naujausia įranga – elektroninėmis svarstyklėmis kūdikiams sverti, kraujo tyrimų aparatu, kompiuterine technika. Bendra Šeduvos Fondo paramos suma Šeduvos ambulatorijai ir greitosios medicinos pagalbos punktui – beveik 150 000 eurų.
Visa tai – geros valios ir neabejingumo ženklas. Kaip galėtume atsidėkoti? Vargu, ar neabejingiems reikalingos padėkos ar šlovinimas. Būtų labai smagu, jei bendruomenių nariai neprašyti susidomėtų ir prisidėtų prie Lietuvos žydų paveldo, kapinių tvarkymo darbų, pareikalautų iš politikų ne oficialaus rūpesčio, o konkretaus plano ir iniciatyvos.
Skaudžiausia, žinoma, kad tai pavėluotas darbas, amžinas klaidų ir kaltės taisymas, kuriam pasiryžti labai sunku, bet jei neperžengsime šios ribos, tai visos kalbos apie demokratiją, kritinį mąstymą ir didingą mūsų valstybės istoriją bus tik savimeiliški paistalai.
Ačiū tiems, kurie žadina. Tokie vieno iš žadintojų, Sergejaus Kanovičiaus žodžiai skambėjo prie žudynių aukoms skirto paminklo Liaudiškių miške:
„Tai tikriausiai buvp saulėtas ir vaiskus tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmųjų rugpjūčio dvidešimt penktosios rytas. Tą rytą Šeduvos žydai Lietuvos dangų ir saulę pamatė paskutinį kartą. Prižiūrint nacių kareiviams, Šeduvos žydų budeliais čia ir kitose vietose tapo jų buvę kaimynai. Nutrūko šimtmečiais austa gyvenimo gija ir po dviejų šaudymo dienų Šeduvos žydų bendruomenės nebeliko.
Prireikė daugiau nei septynių dešimtmečių tam, kad Šeduvos žydų palikuonys padėtų mums visiems tapti žmogiškumo pergalės liudytojais ir dalyviais. Mes esame čia, nes mes niekada nepamiršime mūsų brolių ir seserų. Mes niekada nepamiršime nei to, kaip jie gyveno, nei to, kaip jie buvo nužudyti. Mūsų visų – žydų ir lietuvių pareiga yra viena – atminti ir gerbti tą atmintį tam, kad katastrofa, ištikusi Lietuvos žydus, niekada nepasikartotų.
Kad ir kuriame pasaulio gale bebūtume – Australijoje ar Pietų Afrikoje, Izraelyje ar Šveicarijoje, Belgijoje ar Kanadoje – mename iš kur atėjome, mename mūsų protėvius ir niekada neleisime jų pamiršti. Budeliai tikėjosi, kad mes niekada nesugrįšime. Mes grįžome, nes mūsų atmintis – gyva, ji stipresnė už budelių kulkas. Ir ji, atmintis – visada nugalės.
Dėkoju visiems, kurie padėjo šiam projektui įvykti.. Dėkoju kiekvienam darbininkui, išvertusiam kastuvą, suskaldžiusiam ir įmūrijusiam akmenį.
Esame čia tam, kad atmintume nekaltai žuvusių gyvenimą ir mirtį. Tebūnie šviesi jų atmintis. Yhie zichram baruch. Amen.“
