Lina Murinienė: pats vėzdas kalbos taisyklingumui puoselėti – niekas kitas kaip anomalija
Doc. dr. Lina Murinienė 1990 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 2000 m. Vilniaus universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Akmenės šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija“. Docentė nuo 2012 m. Nuo 2017 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Retorikos katedros vedėja. Dirbo Lietuvos edukologijos universitete (2007–2017), buvo Lietuvių kalbos katedros, vėliau Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros vedėja. Kaip nacionalinė ekspertė 2007–2010 m. dirbo Liuksemburge, Europos Komisijos Vertimo raštu generaliniame direktorate. Mokslinio tiriamojo darbo sritys – retorika, kalbos komunikacija, kalbos pragmatika, kompiuterinė lingvistika, dialektologija, kalbos politika, kalbos norminimas ir kodifikacija. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė nuo 2012 m. (2017–2022 m. kadencijai delegavo Vilniaus universitetas). Anksčiau dirbo komisijos Sekretoriate (1995–1999 m. vyr. kalbos konsultantė, 2004–2007 m. Kalbos konsultacijų grupės vadovė). 2012–2017 m. dirbo Tarties ir kirčiavimo pakomisėje. Nuo 2012 m. dirba Vadovėlių vertinimo pakomisėje, nuo 2017 m. šios pakomisės pirmininkė, nuo 2011 m. – Laikinojoje „Vertimo vadovo“ pakomisėje. Nuo 2012 m. Kalbos programų koordinavimo tarybos narė.
Gerb. dr. Lina, nuo 2012 metų esate Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, kiek palanki lietuvių kalbai yra valstybės politika? Ko labiausiai pasigendate valstybinės kalbos politikoje?
Labiausiai pasigendu aiškaus, atsakingo požiūrio. Iki šiol neturime atnaujinto Valstybinės kalbos įstatymo. Atnaujinti jį būtina. Įstatymas turi atspindėti dabartinę kalbos padėtį, ir ne tik. Jo nuostatos negali būti trumparegės. Jos turi numatyti kalbos vartosenos ateitį ir kloti jai kelius. Tarkim, viešieji užrašai. Toks paprastas iš pirmo žvilgsnio dalykas. Ir Kalbos įstatyme reglamentuotas. Atrodo, ko gi dar? Bet samprata – kaip mes suvokiame, kas tai yra viešasis užrašas, – vis dar ne iki galo aiški. Kiekvienas viešai prisegtas lapelis? Įmonės pavadinimas? Reklamos stendas? Pokštas užsienio kalba? Ženklas, neišverstas į lietuvių kalbą?
Daugiau kaip prieš metus Valstybinė lietuvių kalbos komisija nusprendė atsisakyti didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašo kaip baudimo įrankio ir Jūs buvote šio sprendimo iniciatorė. Kokios priežastys paskatino tą iniciatyvą?
Atėjo laikas keistis, ir tiek. Kalbininkas negali bendrauti su visuomene turėdamas vėzdą rankoje. Tai buvo aišku jau seniai. Ir visai nesvarbu, kad tuo vėzdu niekada netvosi per galvą. Pats vėzdas kalbos taisyklingumui puoselėti – niekas kitas kaip anomalija. Kita vertus, nereikia pulti į kitą kraštutinumą: neva dabar viskas leistina. Tikrai ne. Kalbos normos buvo ir yra normos. Ir jų reikia laikytis, tačiau kalbos gyvybė ne klaidų sąrašais palaikoma. Visuomenės noras kalbėti lietuviškai, kalbėti vaizdžiai, gražiai, taisyklingai – štai, kas svarbiausia.
2007–2010 metais dirbote Europos Komisijos vertimo raštu gen. direktorate Liuksemburge kaip kalbos ekspertė. Papasakokite plačiau, koks tai darbas ir kuo jis svarbus?
Tai buvo viena iš gražiausių ir vertingiausių mano patirčių, ir visomis prasmėmis. Esminis dalykas, ko išmokau gyvendama ir dirbdama Liuksemburge, – pagarbos žmogui. Taip, taip. Žmogui – teksto autoriui, kūrėjui, vertėjui – ir sykiu jo tekstui. Ne redaktorius, ne kalbos tvarkytojas atsako už tekstą, tai autoriaus ir (ar) vertėjo atsakomybė. Čia, Lietuvoje, mes dažnai tai pamirštame ir, būdami leidinio kalbos redaktoriai, pernelyg susireikšminame. Mes užsikeliame sau didžiulę naštą, neva tik mes vieni esame pajėgūs atsakyti už teksto taisyklingumą, o juk tai bendras visos komandos darbas! Vertėjo atsakomybė Liuksemburge yra didžiulė. Juk nuo jo vertimo tikslumo, verčiamos srities išmanymo priklauso dokumentų, nuo kurių priklauso mūsų visų gyvenimas, suprantamumas. Nė kiek neperdedu. Taip, yra minčių vertimą automatizuoti tiek, kad vertėjų išvis nereikėtų. Mašina verstų, ir ramu. Esu tikra, kad be žmogaus, be vertėjo žvilgsnio vis vien nebus apsieita.
Pagrindinė Jūsų veikla – mokslinis ir pedagoginis darbas. Esate humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė. Dirbate su jaunimu. Juo toliau, juo daugiau kalbama, kad bendrojo ugdymo mokinių lietuvių kalbos žinios prastėja. Ką manote, ar išties jaunimui lietuvių kalba darosi per sunki, ar atgyvenę mokymo metodai, ar paprasčiausiai globalėjančiame pasaulyje motyvacija gerai mokėti mažos tautos kalbą menksta?
Jaunimas įlindęs į mobiliukus. Jie bendrauja virtualiai ir yra įsitikinę, kad net pačius sudėtingiausius klausimus galima išspręsti elektroniniais laiškais. Šių metų rugsėjo pirmąją bus 30 metų, kai dėstytojauju. Aiškiai suvokiu atėjus visai kitą kartą. Su visai kita pajauta, kitu požiūriu į pasaulį. Esu laiminga galėdama dalintis savo žiniomis ir patirtimi su jaunąja karta. Dirbti su šiandieniniu jaunimu išties iššūkis. Negali tapti vien tik žinių teikėja ir negali likti nuošaly kaip pasyvi įvykių stebėtoja. Jie nepakenčia falšo, netikrumo, reikalauja labai daug ir visą save privalai jiems atiduoti. Didžiausias džiaugsmas matyti, kaip jaunuomenė stojasi ant kojų, kaip prabyla (ypač tie, kurie buvo patys nedrąsiausi), kaip vis laisviau jie reiškia mintis, kaip tobulėja jų kalbos raiška, kaip skleidžiasi asmenybė. Tikiu, kad jų motyvacija kalbėti lietuviškai, ir ne šiaip, o aukščiausiu lygiu, neprapuls ir globalėjančiame pasaulyje…
Bendrinė kalba yra tai, kas Jums labiausiai rūpi. Tarp Jūsų tyrinėjamų sričių yra ir nauji, dar nekodifikuoti kalbos reiškiniai. Kas tai? Kokios jų atsiradimo priežastys ir koks jų likimas?
Nekodifikuoti reiškia dar neištirti, neseniai į kalbą atėję reiškiniai, normos požiūriu kalbininkų iki galo dar neįvertinti. Tai gali būti nauji žodžiai, kartais net ištisi pasakymai, kartais tai būna naujas tam tikro lietuviško garso tarimo būdas. Dalis jų prigyja vartosenoje, tampa savi, įtraukiami į žodynus ir gramatikas. Tampa bendrinės kalbos savastimi. Kiti neprigyja. Man šitie naujausi, dar niekur neaptarti ir neaprašyti kalbos reiškiniai yra patys įdomiausi. Kiek jie dera su lietuvių kalbos sistema, kiek ne? Kalbininkų požiūris į juos dažnai būna nevienareikšmis. Tarkim, kaip normos požiūriu vertinti pasakymą „sėkmingas verslininkas“? Vyresnei kartai tai neįmanomas pasakymas. Tiesiog lietuviškai taip nesakoma. „Verslininkas, kuriam sekasi, kurį lydi sėkmė“ – taip buvom įpratę sakyti. O jaunuomenei „sėkmingas verslininkas“ normalu. Ar tai anglų kalbos įtaka? Žinoma. Ar toks pasakymas gali būti pripažintas norma? Į šį klausimą dar prieš dešimt metų būtų atsakyta ne. Dabar linkstama atsakyti taip, jeigu reiškinys tampa plačiai vartojamas, jeigu tokios raiškos mums reikia ir tai nepažeidžia kalbos sistemos.
Ir, baigiant mūsų pokalbį, pasakykite keletą žodžių apie žemaičius – rytinių šiaurės žemaičių tarmės studijos yra Jūsų daktaro disertacijos tema. Ir monografiją apie šių žemaičių tarmę išleidote. Neseniai išėjo Jūsų surinkti tarminiai Akmenės apylinkių tekstai. Kuo svarbios tarmių studijos lituanistikos mokslui?
Tarmių studijos svarbios ne vien lituanistikai. Tarmėtyrą galima būtų laikyti vienu iš kertinių humanitarinių mokslų akmenų. Tai pamatas savo krašto istorijai, pasaulėjautai pažinti ir suvokti. Tarmė yra tai, kas tikra, kas natūralu, kas išsaugota šimtmečiais ir perduodama iš kartos į kartą. Žemaičių tarmė irgi keičiasi. Ji nebe tokia, kokia buvo prieš dešimt, dvidešimt ar šimtą metų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ji nyksta. Ji modifikuojasi, įgauna naujų raiškos formų ir gyvena toliau.
Kalbino Karolina Baltmiškė
