Linas Kukuraitis: džiaugiuosi sprendimu, bet esu nusivylęs, kaip nesugebame susikalbėti dėl vaikų
Nesusikalbėjimas ir vienas kito negirdėjimas. Tokie pirmi žodžiai ateina į galvą apmąstant tikrai skaudžią Eglės ir Gintaro istoriją. Nuoširdžiai tikiu, kad ši pora myli savo vaikus, bet taip pat nuoširdžiai tikiu, kad norėdami apsaugoti vaikus nuo fizinių bausmių ir smurto, visi turime bendradarbiauti ir suremti pečius. Sakydamas „visi“ mintyse turiu tėvus, vaiko teisių apsaugos specialistus, savivaldybių darbuotojus ir mus, kaip visuomenę.
Labai džiaugiuosi šiandienos sprendimu, nes du mažamečiai vaikai grįš pas tėtį į savo namus. Kartu noriu tikėtis, kad atvejo vadybininkas ir jo suburta komanda bei kiti Kauno miesto savivaldybės ekspertai suteiks visą reikiamą pagalbą vaikams ir tėčiui su mama. Prašau tėčio ir mamos priimti šią pagalbą, jei ne dėl savęs, tai bent dėl vaikų.
Tačiau norėčiau pradėti nuo pradžių. Visos situacijos, kai pranešama apie galimą smurtą prieš vaiką, yra sudėtingos ir reikalauja nuodugnaus tyrimo. Sudėtinga yra ir ši situacija: viena vertus, visi puikiai žinome, kad vaikams yra geriausia su tėvais, kita vertus, kai pranešama apie galimą smurtą, yra būtina išsiaiškinti visas detales. Suklysti paliekant vaiką šeimoje negalima, nes klaida kai kuriais atvejais kainuoja vaiko sveikatą, o gal ir gyvybę. Suklysti paimant vaiką iš šeimos negalima, nes vaikas ir visa šeima patiria dideles dvasines kančias. Bet kaip išsiaiškinti visas detales ir priimti teisingą sprendimą, kai mes visi nesuremiame savo pečių ir kiekvienas paklodę tempiame į savo pusę?
Ką turiu mintyse?
Pirma išvada – apie vaiko teisių apsaugos specialistus. Jei manęs kas klaustų, ar matau šioje situacijoje vaiko teisių apsaugos specialistų klaidų, tai taip, manau, jog paskelbti tikrovės neatitinkančią informaciją apie mamos neblaivumą buvo didžiulė klaida ir žala šeimai. Taip pat nedovanotina, kad vaikų tėtis su advokate apie valandą nebuvo įleistas į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno skyrių. Nesuprantu tokio elgesio ir netoleruoju, nes bendrauti su vaikų, kuriuos norime apsaugoti, tėvais yra mūsų pareiga. Galiu pranešti, kad laikinoji Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė Daiva Porutienė traukiasi iš pareigų.
Tačiau vertinant bendrai – vaiko teisių apsaugos specialistai savo darbą atliko pakankamai gerai: policijos pareigūnams paprašius padėti, jie įkalbėjo tėtį vykdyti policijos nurodymą nuvežti vaiką medicinos ekspertų apžiūrai, tai jie įkalbinėjo tėtį padėti medikams apžiūrėti vaiką, prašė negąsdinti vaiko, ramino tėtį, surinko visą reikiamą informaciją, mobilioji komanda net trukdant bandė teikti pagalbą tėčiui. Mama, kuriai praeiviai ir iškvietė policijos pareigūnus, deja, pagalbos atsisakė.
Antra išvada – apie būtinybę bendradarbiauti. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai negali tinkamai atlikti savo pareigų, jeigu su jais nebendradarbiaujama. Patys vaiko teisių apsaugos specialistai, be jokios abejonės, turi kantriai aiškinti, kokie veiksmai yra atliekami ir kodėl, bendrauti mandagiai ir etiškai.
Tačiau ir šeima turi pareigą netraumuoti vaikų gąsdinimais, kad policija mamą išvežė į kalėjimą, padėti specialistams išsiaiškinti tiesą, bendrauti mandagiai bei priimti pagalbą, jeigu ji siūloma. Suprantu, kad visi esame skirtingi, visus mus auklėjo nevienodai, bet suaugę žmonės turi pareigą siekti vaikų gerovės kartais nuryjant asmenines ambicijas ir nustumiant į šoną nepasitenkinimą dėl siūlomų pozityvios tėvystės kursų ar psichologo konsultacijos.
Trečia išvada – apie mus, kaip visuomenę. Jeigu susitarėme, kad smurtas ir fizinės bausmės yra draudžiamos, tai laikykimės susitarimo ir neteisinkime menkesnio smurto priešindami jį sunkaus pobūdžio kūno sužalojimams. Kiek kartų reikia suduoti vaikui, kad to nebeteisintume? Nuo kada auklėti rykštele yra geras pasirinkimas? Ar patys norėtumėte, jeigu auklėjimo tikslais jūsų vadovas suduotų jums? Nesmarkiai. Tik truputį. Tik per kostiumą ar megztinį. Pasakysiu tik tiek, kad daugeliu atvejų įrodyta, kad nedidelis smurtas turi tendenciją augti. Todėl dar kartą prašau: susitarkime – bet kokios fizinės bausmės kaip auklėjimo priemonė yra netinkamos.
Ketvirta išvada – apie spaudimą. Bet kuri institucija yra nepriklausoma savo sprendimuose, bet atskaitinga visuomenei ir įstaigoms, kurioms ji pavaldi. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba yra pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Demokratinėse šalyse įstatymų leidžiamoji valdžia leidžia teisės aktus, o vykdomoji – juos vykdo. Ministerija bei tarnyba yra vykdomosios institucijos, kurios įgyvendina Seimo priimtus teisės aktus – siekia apsaugoti vaikus, kai kyla įtarimas apie pavojų jiems. Seimo narių dalyvavimas šiuose procesuose yra žmogiškai suprantamas, tačiau tai sudaro spaudimą vaiko teisių apsaugos specialistams, teisėjams, policijos pareigūnams – visiems, kurie dalyvauja vaikų apsaugojimo procese. Būtų kur kas geriau, jeigu Seimo nariai vykdytų parlamentinę kontrolę ir nurodytų trūkumus, kuriuos reikia ištaisyti.
Prašau jūsų visų – suremkime pečius vardan vaikų.
