„Linų dienos“ po Upytės dangumi atgaivino senąsias tradicijas
Praėjusį savaitgalį Panevėžio rajono gyventojai ir svečiai buvo kviečiami į Upytę. Dvi dienas renginių ciklo „Linų dienos“ organizatoriai, subūrę meno kolektyvus, amatininkus, kulinarinio paveldo pateikėjus, kūrė šventišką nuotaiką lininkystės tradicijų atminimui. Neatsitiktinai šiems renginiams pasirinkta šventės vieta. Savitumą išsaugojęs seniūnijos centras, Upytės kaimas, nuo seno garsėjo linininkyste, ir šiandien yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur auginami pluoštiniai linai.
Linai lietuvių tradicijoje buvo ypatingas augalas. Be jo nebuvo įsivaizduojama nei kasdiena, nei šventės. Lininkystė ir audimo amatas apsuptas gausių tikėjimų. Tautosakoje, liaudies mene, liaudies dainose, didelis dėmesys skiriamas ir linams, ir juos auginančiam žmogui. Deja, šiuo metu, mirus lininkystės pramonei, dažnas nėra matęs, kaip auga linai, nežino kaip gaminamas audinys, juolab nėra bandęs išausti rankšluosčio ar drobės šventiniam drabužiui. Kūrybinėmis ir kultūrinėmis iniciatyvomis skatinamas visuomenės domėjimasis savo krašto istorija, linininkystės tradicijomis, tautinio paveldo produktų gamyba, stiprinamas bendruomeniškumas.
Šventė Upytės linų muziejuje prasidėjo Tarptautinio instrumentinio folkloro festivalio „Griežynė 2016“ koncertu. Seniausias tokio žanro renginys Rytų Baltijos regione suteikė galimybę Panevėžio rajono gyventojams klausytis uniklios instrumentinės muzikos, kurią atliko Latvijos, Lenkijos, Vengrijos, Baltarusijos, Estijos, Šiaurės Airijos, Rusijos bei Lietuvos muzikantai. Žiūrovas galėjo mėgautis ir žemiečių, miežiškiečių, Napaleono Skeiverio ir Valentinio Rapšio tradiciniu muzikavimu.
Linų muziejus, pradedantis skaičiuoti savo gyvavimo dvidešimtmetį, pakvietė iš arčiau pažvelgti į linų apdirbimo bei tekstilės amato rakandus, juos išmėginti. Muzikiniame teatralizuotame „Lino mūkos“ pristatyme Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatras ,,Avilys“ kartu su Panevėžio folkloro ansambliu „Raskila“ bei modernaus folkloro grupė „Kitava“ atskleidė žemdirbio, auginančio linus, rūpesčius ir linksmybes.
Sekmadienį „Linų dienos“ persikėlė į Upytės tradicinių amatų centrą. Amatų centre įsikūrė tekstilės amato pateikėjos Irena Ona Vilienė, Zofija Jankauskienė, Aldona Grybienė. Smagu, kad audimo staklėmis darbavosi ne tik tradicijas išsaugojusios audimo meistrės, bet ir amatininkių mokinės. Akvilė Maženytė, audimo amato atvažiuojanti mokytis net iš Liūdynės, staklėse rinko juostą, kaišytą tradiciniais raštais.
Centro turgavietėje šurmuliavo prekybininkai – kvepėjo duona, viliojo sūrių baltumas, pintų krepšių margumas. Tekstilininkų šventės svečiai – folkloro ansamblis iš Latvijos „Upite“ – atvyko iš Upite kaimelio, esančio už 400 km nuo lietuviškos Upytės. Upitiečiai iš Latvijos ne tik mokė latviškų šokių, dainų, bet kartu su upytiečiais rovė, rišo į pėdus, statė gubas, mynė, šukavo linus.
Amatų centro teritorijoje edukacijai pasėti linai tą dieną virto XX a. pradžios žemdirbio linų lauku, kuriame vyko linarovis. Prie senosios tradicijos galėjo prisiliesti kiekvienas, atėjęs į renginį. Visi drauge, pamokomi Upytės eksperimentinio ūkio moterų Janinos Sutkuvienės ir Nijolės Bagdonienės, tapo linarovio talkos dalyviais. Po talkos šeimininkė Elvyra Gruzdevienė visus kvietė ragauti skanėstų iš linų sėmenų.
„Linų dienos“ Upytėje šlovino žemdirbį – linų augintoją, gebantį gyventi darbštumu, meile savo kraštui ir artimui.
Renginį iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio rajono savivaldybė. Renginio organizatoriai – Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padaliniai Tradicinių amatų centras, Linų muziejus.
