Literatūros festivalis „Laukinės vaivorykštės 2023“ jau šeštą kartą nušvietė Daugų padangę

Vasariškai šiltą gegužės popietę Dauguose vyko jau VI-asis literatūros festivalis „Laukinės vaivorykštės 2023“, kurį organizavo Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka, o dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus rajono savivaldybė.

Buvo nepaprastai smagu matyti tiek daug džiugiai nusiteikusių žmonių, atvykusių į prozos, poezijos ir dainos šventę, į ežerų ir literatūrai neabejingų žmonių kraštą – Daugus, kurio gyventojai, pasak legendos, kas pora metų tampa keisto ir nepaaiškinamo gamtos reiškinio liudininkais, kuomet giedrame danguje netikėtai nušvinta neregėtų spalvų vaivorykštė, vietinių vadinama laukine. Tuomet žmonių širdys prisipildo gėrio ir grožio, kurį jiems norisi išreikšti proza, dainomis ir eilėmis, o viduje užgimsta kilnus noras tuo džiaugsmu pasidalinti su aplinkiniais.

Kas dvejus metus vykstantis literatūros festivalis „Laukinės vaivorykštės“ pavadintas mūsų kraštietės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, poetės, eseistės Onės Baliukonės pirmojo eilėraščių rinkinio vardu. Šiemet Kančėnuose gimusi ir Dauguose mokslus baigusi Onė būtų minėjusi savo 75-ąjį gimtadienį.

Per savo egzistavimo dešimtmetį festivalis sulaukė ne vienos dešimties poetų, literatūros kritikų, aktorių, skaitovų bei dainuojamosios poezijos atlikėjų.

Verta paminėti jame viešėjusius tokius poetus kaip Algimantą Baltakį, Vladą Braziūną, Gintarą Bleizgį, Rimvydą Stankevičių, Gytį Norvilą, Vainių Baką, Aidą Marčėną, Marių Buroką, prozininką Alvydą Šlepiką, literatūros tyrinėtoją, habilituotą humanitarinių mokslų daktarę Viktoriją Daujotytę, bardus Gediminą Storpirštį, Saulių Bareikį, Andrių Kulikauską, Olegą Ditkovskį, Giedrių Arbačiauską.

Tačiau grįžkime prie šių metų literatūros festivalio, kurį drąsiai buvo galima pavadinti sugrįžimų festivaliu, nes net trys jo svečiai jau yra dalyvavę šioje literatūrinėje šventėje ankstesniais metais. Tarp kviestųjų – poetas, eseistas, vertėjas, fotografas Vladas Braziūnas, pirmą kartą šiame festivalyje dalyvaujantis prozininkas, dramaturgas, libretistas, eseistas Herkus Kunčius, poetas, prozininkas, eseistas, dainų tekstų autorius Rimvydas Stankevičius ir aktorius bei dainų atlikėjas Saulius Bareikis, kurio atliekami muzikiniai kūriniai paįvairino susirinkusiųjų nuotaikas jausminga gaida.

Taip pat šioje dainos ir žodžio šventėje dalyvavo ir Alytaus rajono savivaldybės Švietimo kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Laimutė Zavistauskienė, laikinai einanti Daugų Vlado Mirono gimnazijos direktorės pareigas Loreta Alksninienė, Daugų seniūnė Irma Kašėtienė, Pivašiūnų globos namų direktorius Sigitas Karlonas ir Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas, kuriam teko garbė tarti sveikinimo žodį festivalio žiūrovams, svečiams ir dalyviams.

Pirmasis prieš skaitytojų „teismą“ stojo daugelio literatūrinių premijų – tarp jų ir 51-ojo tarptautinio literatūrinio festivalio „Poezijos pavasaris“ bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas, vertėjas, eseistas, daugiau nei 20-ties poezijos knygų autorius, „neatšaukiamas“ pasvalietis Vladas Braziūnas, kuris festivalyje pristatė savo naujausią eilėraščių rinktinę „Laiko pralandos“. Kaip teigė pats poetas, ją sudaro įvairiais metais jo parašyti ir surinkti eilėraščiai. „Pusės amžiaus, kitaip sakant, pusės šimtmečio mano rašymai, tarp kurių tik vienas eilėraštis parašytas tarmiškai“. Priminsiu, jog Vladas yra savo gimtosios šiaurės panevėžiškių (Pasvalio) tarmės puoselėtojas. 2008 m. jis yra išleidęs tarmiškai parašytą rinktinę „Saula prė laidos“, o po šešerių metų išleistas ir jos pataisytas leidimas „Saula Svaliõ“. Paklaustas, ar pradžioje jis rašo eilėraščius tarmiškai, o tik paskui juos išverčia į bendrinę lietuvių kalbą, Vladas atsakė, jog juos iškart rašantis tarmiškai, o šalia pateikiantis ne poetinį, o pažodinį vertimą, kad „skaitytojai juos suprastų“ ir paprašytas čia pat tarmiškai išlinksniuoja žodį „arklys“, kurį teisingai išlinksniavus jau galima spręsti: ar žmogus išties kalba „panevėžiškių“ tarme, ar tik bando ją mėgdžioti. Laisvalaikiu poetas atsipalaiduoja fotografuodamas, „nes ir poezija, ir fotografija yra ta pati kūryba“, tačiau niekada jokia nuotrauka netapo jo poetinio įkvėpimo šaltiniu, nes fotografuoti jį paskatino meilė ornitologijai, kurią jis jaunystėje norėjo studijuoti.

Antrasis festivalio svečias yra dažnai pristatomas kaip vienas produktyviausių, labiausiai provokuojančių bei skandalingiausių lietuvių rašytojų, nes jo nagrinėjamos temos yra dažnai susijusios su kontroversiškai vertinamais istorinės atminties karais bei jų skaudžiomis pasekmėmis praeities ir dabarties visuomenėms. Tai žinomas prozininkas, dramaturgas, libretistas, eseistas Herkus Kunčius, skaitytojams puikiai žinomas tokiais kūriniais kaip „Nepasigailėti Dušanskio“, „Geležinė Stalino pirštinė“, „Nušviesta“, „Šaltasis karas“. Festivalyje prozininkas mus pakvietė pavartyti jo prieš pora metų išleisto romano „Kolūkio metraščiai“ puslapius ir supažindino su pagrindiniu jo herojumi, kolūkio „Lenino keliu“ pirmininku, socialistinio darbo didvyriu ir idėjiniu komunistu Vytautu bei margu to kolūkio gyvenimu. Prisipažinęs, jog „prozą nėra taip dėkinga skaityti kaip poeziją, nes poezija Lietuvoje yra labiau mylima“, autorius nevengdamas grotesko ir šaržo elementų perskaitė romano ištrauką „Kolūkio pirmininkas ir bažnyčios klebonas“. Paklaustas, ar sarkazmas ir ironija gali padėti įveikti vis dar gajų sovietinį absurdą, rašytojas atsakė „nesąs daktaras, tačiau humoras yra vienas iš būdų ir galimybė į visa tai pažvelgti kiek iš kitokios pozicijos. Tačiau tas humoras nėra vienalytis, jis nuolatos mutuoja. Nes kas man buvo juokinga prieš karą Ukrainoje, man dabar atrodo visiškai nejuokinga“, – teigė jis. „O išsivadavimas iš tų sovietinių fantomų, be abejo, turi būti ir jis vyksta, tačiau vyksta jis itin skausmingai. Ir turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol atsiras kita karta, kuri su tuo neturės nieko bendro. Tačiau vis dėlto yra labai svarbu palikti rašytinius ženklus, kokioje epochoje mes gyvenome ir kiek daug tame laikmetyje buvo absurdo“, – tikino Herkus.

Paskutinis festivalio dalyvis – poetas, prozininkas, eseistas, 45-ojo tarptautinio literatūrinio festivalio „Poezijos pavasaris“ bei 2022 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rimvydas Stankevičius pasidžiaugė išgražėjusiais Daugais, kur anksčiau dažnai lankydavosi pas savo gerą bičiulį, daugiškį poetą Dainių Gintalą ir pagyrė juose tvyrančią tylą. „Nes Vilniuje mūsų tyla – tai amžinas dūzgesys. Tad branginkite tylą, kurią jūs dar čia turite“. Savo prisistatymą Rimvydas pradėjo pluoštu eilėraščių iš savo 10-ojo poezijos rinkinio „Įsitvėrimai“, kuriuose gausu ir biografinių motyvų, susijusių tiek su jo turėtomis sveikatos problemomis („Budimo palata“), tiek ir su mylimo tėčio mirtim („Sargas“), „kuriam šioje rinktinėje nepaskyriau jokio eilėraščio. Todėl tai darau dabar“.

Paklaustas, ar jam kaip kūrėjui yra svarbus „teisingas“ jo teksto suvokimas, ar jis vis tik palieka teisę pačiam skaitytojui interpretuoti vieną ar kitą jo išsakytą mintį, poetas atsakė, jog „eilėraštį kiekvienas matuojasi kaip marškinius“. „Eilėraštį parašau aš, bet būkim atviri, jums čia sėdintiems visai nerūpi, ką jaučiu aš, jums labiau rūpi, ką jaučiate jūs“, – atviravo poetas. „Eilėraščius mes matuojamės pagal savo patirtis, savo emocijas ir žmogui eilėraštis patinka tiek, kiek jis yra apie tą žmogų. Tad aš manau, jog pusė autoriaus yra tas, kas jį rašo, o kita pusė autoriaus yra tas, kas jį visada perskaito“. Paklaustas, ar kuriant poeziją jis nebijo įsileisti skaitytoją į savo vidų ir tuo pačiu tapti pažeidžiamas, poetas atsakė: „Kažkada tai esu uždavęs sau šį klausimą ir į jį esu sau atsakęs taip: jeigu tu turi stabų poezijoj – nerašyk poezijos! Tu turi būti atviras ir nuoširdus, nes skaitytojo neapgausi: jis iš karto širdimi pajus „falšą“, kurį poetas parašė prieš savo įsitikinimus ir tuomet skaitytojas tą knygą tiesiog užvers. Meluoti pačiam sau? Tai ne man!“

Rimvydas poetiniame pasaulyje žinomas ir kaip gimtosios kalbos brangintojas bei puoselėtojas. Ne veltui literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė jį yra apibūdinusi kaip „laužą saugantį budėtoją, kuris neleidžia užgesti šviesai, kuri yra skirta visiems“. „Metaforiškai ta šviesa – tai lietuvių kalba“, – Viktorijos Daujotytės išsakytą mintį paaiškino poetas. „Ir visi poetai, ne tik aš, esame lietuvių kalbos kariai. Nes mes esame tam, kad lietuvių kalba neužgestų“. Neišvengta ir karo Ukrainoje temos, tiksliau – kūrėjo vaidmens karo akivaizdoje. Juk sakoma, kai žvanga ginklai – mūzos tyli. Tad ir paklausėme poeto, ar išties tos mūzos Lietuvoje turi tylėti, šnabždėti ar šaukti visa gerkle? Poetas atsakė, jog pastaruoju metu jam dažnai užduoda šį klausimą. „Tiesa, klausia tiesmukiau: ar jūsų poezijoje yra karo Ukrainoje atgarsių? Įprastai atsakau, tiesa, ne visiems mano atsakymas patinka, jog mano poezijoje greičiau atsiras Trojos karo atgarsių, nei Ukrainos, nes esu šventai įsitikinęs, jog ne poezijos užduotis reaguoti į dabar vykstančius įvykius. Palikime tai laikraščiams, palikime tai prozai, palikime tai dramaturgijai ir kino filmams, nes jie – greito reagavimo priemonės ir pakankamai gerai tai nušviečia. Turime Lietuvoje mes vieną poetą <…>, kuris kasdien apie tai rašo, tačiau dovanokite, netikiu aš tokia poezija, kai žmogus sėdi namie ant minkštos sofos tūkstančius mylių nuo fronto ir ten lieja savo narsą. Aš ne tik juo netikiu, bet mane tai net truputėlį erzina. Tad toks tas mano santykis. O tylėt mūzos neturi, turi rašyti, turi kurti, turi daryti tai, ką visuomet daro, kai karas nevyksta. Aš suprantu, kai ukrainietis rašo karo eiles, nuo kurių pagaugai kūnu eina, o lietuvis neturi teisės rašyti apie tai, ko pats nepajautė ir nepatyrė, nes kiekviena jo parašyta eilutė turi būti išgyventa“, – baigdamas savo pasirodymą teigė poetas Rimvydas Stankevičius.

Festivalio pabaigoje buvo apdovanoti dar balandžio pradžioje skelbto ir mėnesį trukusio geriausio debiutinio eilėraščių konkurso, skirto Alytaus rajono jaunimui dalyviai ir nugalėtojai. Pagrindinis VI-ojo literatūros festivalio „Laukinės vaivorykštės 2023“ prizas – stiklinė statulėlė atiteko Daugų Vlado Mirono gimnazijos I g klasės mokinei Mėtai Raudonytei, kuriai ją įteikė vertinimo komisijos pirmininkas, poetas Vladas Braziūnas. II-osios vietos nugalėtoja tapo jos bendraklasė Akvilė Mikailionytė, o III-ioji vieta atiteko Simno gimnazijos septintokei Gabijai Pavasarytei. Jaunosios poetės taip buvo apdovanotos padėkos raštais ir „Poezijos pavasario“ almanachais. Be dovanų neliko ir festivalio svečiai, kuriems buvo įteiktos atminimo dovanėlės ir rožių puokštės. Tačiau didžiausia dovana – visa ką nustelbianti nuoširdi klausytojų padėka, kuri, tikėkimės, dar ilgai jiems primins viešnagę ežerų mėlyje paskendusiuose Dauguose.