M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“
Penktadienį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune atidaryta paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“.
Šie metai skirti diplomatams Lozoraičiams, jų Lietuvai nuveiktų darbų įprasminimui. Per Lozoraičių trijų kartų gyvenimo etapą Tėvynė patyrė tris esminius gyvavimo lūžius – valstybės sukūrimą, sovietinę okupaciją ir nepriklausomybės atkūrimą. Paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“ pasakoja ne tik apie Lozoraičius, bet ir apie viltį bei vilties diplomatiją, apie kultūros galią, tautos susitelkimą ir kelią į Lietuvos nepriklausomybę.
Ekspozicijoje pristatomi asmeniniai Lozoraičių šeimos daiktai (nuo interjero iki aprangos detalių), muziejaus rinkiniuose saugomos dovanotos Lozoraičių šeimos meno kolekcijos kūriniai. Jų pačių darytos fotografijos atskleidžia, kaip diplomatų kasdienybė persipynė su darbine veikla, kai kultūrinė diplomatija tapo tiesiog gyvenimo būdu. LRT archyvas suteikė galimybę paklausyti ir prisiminti pirmųjų prezidento rinkimų debatus. Taip pat parodos lankytojai bus kviečiami pasamprotauti apie alternatyvią istoriją, kas būtų buvę, jei 1993 m. prezidento rinkimus būtų laimėjęs Stasys Lozoraitis.
Su Lozoraičių pavarde susijęs šimtmetis valstybės istorijos. Kelios šios šeimos narių kartos dirbo Lietuvai, rūpinosi jos klestėjimu – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940–1983) Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983), Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis (1929–2007). Juos jungė viltis gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo darbais prisidėti prie Tėvynės gerovės.
Pirmoji Tautos atgimimo ir valstybės idėjos puoselėtojų karta – Motiejus Lozoraitis su žmona Marija. Advokatas, intelektualas, „varpininkas“ skatino viltį, jog Lietuva tikrai bus nepriklausoma ir suvereni valstybė. Jau Nepriklausomai Lietuvai dirbo jo sūnus Stasys Lozoraitis vyresnysis. Tėvų įskiepyta meilė ir pareiga Lietuvai jį suvedė su žmona Vincenta Matulaityte – visuomenininke, laikraščių leidėja, žurnaliste. Šie jauni žmonės puoselėjo viltį apie klestinčią Lietuvą, tapsiančią pilnateise Vakarų pasaulio kultūros dalimi. Jų užsidegimas dirbti savo valstybei buvo persmelktas stipraus kultūros pajautimo. Juk būtent iš kultūros išplaukia autentiška tautos ir valstybės savastis. Tokia „varpininkų“ dvasia jie auklėjo ir savo atžalas – Stasį ir Kazį – Bamo ir Pupą.
Sovietams okupavus Lietuvą Lozoraičiai „įstrigo“ Romoje. Dėl vienintelio tikslo – darbui diplomatinėje tarnyboje – atsidėjo visa šeima. Užmegzti asmeniniai Lozoraičių ryšiai kultūrinės diplomatijos srityje padėjo skleisti žinią apie dar pulsuojančią Lietuvos gyvastį. Lozoraičiai tapo simboliu, kaip su nepalaužiama dvasia atstovauti Lietuvos laisvės bylai laisvajame pasaulyje.
1992 m. Stasys Lozoraitis jaunesnysis sugrįžo jau į nepriklausomą Lietuvą ir 1993 m. kandidatavo į Prezidento postą. Tai buvo pirmi rinkimai Lietuvos istorijoje, kuomet prezidentą rinko visa tauta. Stasys Lozoraitis 1993 m. rinkimų kampanijos metu kalbėjo: „Aš Lietuvai dirbu keturiasdešimt metų. Aš nieko kito nedariau: aš nebuvau svetimos valstybės pilietis, aš neturėjau svetimos valstybės paso, aš neprisiekiau svetimai valstybei, aš netarnavau svetimoms valstybėms. Mano tėvai ir aš gimėm su lietuvišku pasu ir tokie likom iki šios dienos.“
Parodą lydės kuratorių parengta knyga, kuri liudija visos Lozoraičių šeimos diplomatinę veiklą bei kultūrinės diplomatijos ir ryšių su menininkais dėka surinktus meno kūrinius.
