Mariją Birutę Gimbutienę prisimenant
2021-ieji paskelbti žymios archeologės Marijos Birutės Gimbutienės metais, kadangi šių metų sausio 23 d. minėsimės šios iškilios asmenybės gimimo šimtmetį. Šia proga Trakų viešojoje bibliotekoje parengta literatūros paroda apie mokslininkės gyvenimą ir veiklas „Tas gyvybės vanduo“, su kuria galite susipažinti čia.
Marija Birutė Gimbutienė gimė 1921 m. vasario 23 d. Vilniuje, lietuvių inteligentų šeimoje. Vaikystėje vasaras dažnai leisdavo sodyboje Jeruzalėje (Riešės valsčius). Pradžioje mokėsi Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o 1931 m. kartu su tėvais persikėlė iš Vilniaus gyventi į laikinąją sostinę Kauną. 1931–1938 m. mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. 1938 m. pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete. 1938–1939 m. dalyvavo priešistorinių kapinynų kasinėjimo darbuose Kaune. Tyrinėjo Vilniaus krašto gyventojų tautosaką, buitį, domėjosi Vilniaus krašte likusiais lietuviais. Nuo 1936 m. dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Lietuvoje, kurių metu nagrinėjo mirties ritualų ir tikėjimo sferas. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lingvistiką, 1942 m. Vilniaus universitete įgijo menų magistro laipsnį. Magistro darbe analizavo lietuvių laidojimo papročius geležies amžiuje.
Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos. 1946 m. baigė Tiubingeno (Vokietija) universitetą. 1949 m. atvyko į JAV. 1950–1956 m. dirbo Harvardo universitete – vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, vėliau dirbo Harvardo muziejuje. Nuo 1963 m. – Kalifornijos universiteto profesorė. M. Gimbutienė taip pat atliko archeologinius tyrimus Balkanų šalyse, Graikijoje. Pagrindinius darbus publikavo tarp 1946 ir 1971 m.
1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ („The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe“), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus). 1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Mirė 1994 m. Los Andžele, eidama 73-iuosius. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena iš įtakingiausių archeologų, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją, gerokai pakeitusią Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o profesorė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys.
Joseph Campbell ir Ashley Montagu Marijos Gimbutienės indėlį į istorijos tyrinėjimus prilygino Rozetės akmens atradimui Egipto hieroglifų iššifravimui.
2003 m. režisierė Donna Read ir neopagonizmo autorė bei aktyvistė Starhawk išleido bendrą dokumentinį filmą apie M. Gimbutienės gyvenimą ir veiklą „Ženklai už laiko ribų“ („Signs Out of Time“). Filme nagrinėjamos M. Gimbutienės teorijos, jų kritika ir įtaka akademinei bendruomenei, socialinių mokslų tyrinėtojams ir feminizmo vystymuisi.
Kviečiame virtuliai apžiūrėti parodą!
