Marijampoliečiai sekė K. Donelaičio ir H. Manto pėdomis
Liepos 24–25 dienomis grupė Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos narių lankėsi Karaliaučiaus krašte. Draugijos pirmininkės V. Mickuvienės dėka keliauninkams pasitaikė puiki galimybė patyrinėti šį kraštą. Pirmasis sustojimas – Stalupėnai. Marijampoliečių grupė užsuko į K. Donelaičio vardu pavadintą biblioteką. Čia dirbančios moterys nuoširdžiai papasakojo apie poeto žingsnius šiame miestelyje. Vėliau susitiko su vietos Kultūros skyriaus vedėja I. Opriško, kuri pakartojo savo kvietimą kokiam nors Marijampolės kolektyvui apsilankyti jų miesto šventėje rugsėjo pradžioje ir kartu aplankyti Poeto memorialą. Toliau kelionė vedė į Tolminkiemį, kur marijampoliečiai trumpam prisilietė prie K. Donelaičio gyvenimo ritmo, dar kartą bandė suvokti, kur slypi šio žmogaus didybė. „Aš pati šiame krašte lankiausi gal prieš tris dešimtmečius, tad buvo labai įdomu pajusti, kuo gi kvėpuoja K. Donelaičio žemė šiomis dienomis“, – įspūdžiais dalijasi Marijonų gimnazijos mokytoja Rima Dragūnevičienė.
Už 8 km įdomus savo istorine praeitimi Romintos kaimas, rusiškai neveltui pavadintas Krasnolesje (gražus miškas). Jame dirba Aleksejus Sokolovas. Važiuodami pas jį į svečius, keliauninkai stabtelėjo prie Romintos girioje per tuo pačiu vardu pavadintos upės stūksančio gelžbetoninio 30 m. aukščio tilto, kuris sužavėjo savo dydžiu. Tai Vokietijos praeities didybės simbolis, geležinkelio linijos reliktas. Vėliau marijampoliečius pasitiko Vištyčio etno-istorijos muziejaus vadovas ir įvairių edukacinių programų įkvėpėjas Aleksejus. Jis sužavėjo savo pasakojimu, kuris spinduliavo meile pasirinktam darbui. Mokėjimas prakalbinti akmenį visiems paliko stiprų įspūdį.
Išvyka nebuvo vien pažintinė. Lazdynėliuose, K. Donelaičio gimtinėje, pirmiausia atvykėliai sutvarkė aplinką prie paminklinio akmens. Toliau istorijos didybės pėdsakų ieškojo Insterburgo (Įsručio) pilyje. Dabar pilies griuvėsiuose, pačiame miesto centre, veikia istorijos ir menų centras, vyksta meno plenerai, inscenizuojami viduramžių pilių festivaliai ir, svarbiausia, daug dėmesio skiriama vaikams ir jaunimui.
Vykdami į nakvynės vietą Karaliaučiuje grupės nariai būtinai turėjo sustoti prie Herkaus Manto žuvimo vietos – tai taip pat buvo vienas iš jų kelionės tikslų. Narkyčiai (Meždurečje) – mažas kaimelis prie federalinio kelio. Laipteliai veda į aukštumėlę, kur marijampoliečiai, vadovaujami V. Gaulios, pastatė prūsų vadui paminklą, varinę į tris dalis padalintą žalčio figūrą, kuri, deja, dėl politinių sąlygų labai trumpai tepabuvo (džiugu, kad nors aplinka nušienaujama). Jau vakarėjant čia, kaip kiekvieną kartą, svečiai paliko apsilankymo pėdsakus – sutvarkytą teritoriją ir uždegtas žvakeles, mintimis persikėlę į tuos laikus, kai Herkus Mantas buvo žymiausias prūsų karo vadas. Antroji diena buvo skirta Karaliaučiui. Čia žavėjo gotikinė katedra, apsilankyta vokiečių filosofo I. Kanto muziejuje, grožėtasi senamiesčiu, ieškota lietuviškos dvasios ženklų. Aplankę Krantą (Zelenogradską), jaukų senovinį kurortą, pasivaikščioję promenada, išsimaudę Baltijoje, Sūduvos krašto sūnūs ir dukros pasuko Lietuvon.
Tekstas parengtas pagal Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos informaciją
