Marijampolietė Kazimiera Dabrilienė šventė šimtąjį jubiliejų

Marijampolėje gyvenanti Kazimiera Dabrilienė šiandien švenčia 100-ąjį gimtadienį. Apsupta sūnaus Justino šeimos močiutė įspūdingą jubiliejų pasitinka dar stebėtinai guvi ir nuotaikinga. Šia proga senolę aplankė Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė, Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė ir Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Roma Brazauskienė, Narto seniūnė Dalia Sabaliūnienė.

Kazimiera Kalakauskaitė gimė Vilkaviškio rajone Starkų kaime pasiturinčio, pavyzdinį pieno ūkį laikiusio, ūkininko šeimoje. Namuose buvo ne tik nuosava pieninė, bet ir veikė pradinė mokykla, kurioje mokėsi ir pati Kazimiera, vidurinis šeimos vaikas tarp trijų seserų ir dviejų brolių. Vėliau lankė Alksnėnų mokyklą, sėkmingai baigė Barzdų namų ūkio mokyklą. Po to darbavosi savo ūkyje ir dirbo pieninėje. Senutė prisimena, kad tėvai nelenkė labai griežtai prie darbų, būdavo ir poilsio valandėlių. Vėliau ištekėjo už Antano Dabrilos, kurio tėvai valdė stambų ūkį. Vyro šeima buvo labai tikinti. Vyro brolis buvo kunigas Justinas Dabrila, mokėjęs keturias užsienio kalbas ir turėjęs teologijos mokslų daktaro laipsnį, 1941 m. sovietų nužudytas Budavonės miške Vilkaviškio raj.

Kazimiera su Antanu santuokoje susilaukė dviejų sūnų. Moterį pažinojusieji tvirtina visada buvus linksmo būdo, nuoširdžią. Ji mėgo skaityti knygas, auginti gėles, dar ir dabar domisi Lietuvos politika, retkarčiais pažiūri televizorių. Užėjus okupacinei valdžiai, Kazimiera su šeima buvo ištremta į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą, kur teko sunkiai dirbti Sajanų kalnuose. Daug metų nuo to laiko prabėgo, bet Kazimiera tvirtino, kad tremtyje buvusi labai sunki tik pradžia, o vėliau ir ten jos šeima priprato. Grįžę į Lietuvą Dabrilos apsigyveno Marijampolėje.

Prieš tris dešimtmečius moteris liko našlė. Nuo 2014-ųjų jubiliatė gyvena pas jaunesnįjį sūnų Justiną, vyresnysis sūnus jau miręs. Ją supa dvi anūkės Reda ir Audronė bei du proanūkiai Rokas ir Gabija. Močiutė iki 88-erių buvo neįtikėtinai sportiška ir tvirta – mynė dviratį. Savo 90-ąjį jubiliejų sutiko dar savo namuose. Smulkutė linksma šimtametė ir gimtadienio dieną šmaikštavo, su svečiais pakėlė simbolinę taurę. Svečiai linkėjo dar daug sveikatos, o ji atsakė, kad tos sveikatos ir nėra, bet kitoje vietoje pasitaisė – jos sveikata dar pusėtina.