Marius Burokas: „Kartais pavydžiu žmonėms, kuriems tiesiog iš apverstos kėdės gimsta eilėraštis“

Renginių ciklas „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje užbaigtas su polėkiu. Paskutiniame literatūriniame traukinyje skambėjo šiuolaikinė lietuvių poezija – alytiškiai niro gilyn į Mariaus Buroko kūrybą.

Marius Burokas – poetas, literatūros apžvalgininkas, vertėjas. Yra išleidęs keturias poezijos knygas: „Ideogramos“ (1999), „Būsenos“ (2005), „Išmokau nebūti“ (2011) ir „Švaraus buvimo“ (2018). M. Buroko poezija versta į lenkų, rusų, latvių, suomių, slovėnų, rumunų, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, kinų ir ukrainiečių kalbas.

Rodos dar visai neseniai pelnęs kūrybos įvertinimus ir premijas su epitetu „jaunajam poetui“, šiuo metu Marius yra tarsi pakibęs nesvarumo būsenoje, kol galės „įsižeminti“ kokiu nors kitu epitetu, pavyzdžiui „poezijos grando“. Tiesa, pats Marius, veikiausiai, visai netrokšta būti kaip nors apibūdintas ar „surūšiuotas“. Tad renginių cikle „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ jis katiniškai keliauja vienas pats ir neatstovauja jokiai kartai. Tiesa, keliaujant improvizuotu traukiniu įvyksta visokių netikėtumų, tad kažkurioje stotelėje į kupė įlipus žaviai bendrakeleivei – literatūrologei Neringai Butnoriūtei, Marius nejučia pasiduoda išlukštenamas ir kaip rašytojas, ir kaip žmogus.

„Rašau mažai ir lėtai. Kas šešeri-septyneri metai išeina knyga. Tarkim, po tos paskutinės knygos parašiau gal 10 eilėraščių. Bet aš nesistengiu nieko vytis, aš juk dar ir verčiu. Dažniausiai išeina rašyti vaikštant. Turiu užrašų knygutę ir tušinuką. Daugiausia parašau autobusų stotelėse, – į renginį susirinkusiai publikai atviravo Marius Burokas. – Kartais pavydžiu žmonėms, kuriems tiesiog iš apverstos kėdės gimsta eilėraštis. Aš parašau mažai ir ne visi eilėraščiai išlaiko laiko išbandymą. Kai kurie laikui bėgant nudžiūsta ir nuvysta.“

Neringos Butnoriūtės paklaustas apie tai, kaip jį, kaip rašytoją formavo tas laikas, kuriame jis debiutavo (nepriklausomybės pradžia, laisvė, gariūnmetis, maištas literatūroje), Marius atsakė lakoniškai:

„Man alergija propagandiniams, skambiems, atvirai pseudopatriotiniams skelbimams. Stengiuosi rašyti nuosaikiau, nukrypti į paprastus, asmeniškai svarbius dalykus. Literatūrologai mane įdėjo į stalčių, ant kurio užrašyta „individualistai“. Bandau išlaikyti ploną ribą tarp poezijos ir prozos.“

Žinovai sako, kad Mariaus poezija primena ritminę prozą. Tad renginyje gyvai skaitomi tekstai unikaliai kontrastavo su skambiomis skrabalų trelėmis. Šiuo neįprastu mediniu muzikos instrumentu virtuoziškai grojo Karolis Šileika.

Paskutinis poezijos ir muzikos traukinys buvo išlydėtas plojimais. Galbūt po poros metų jis užsuks į Alytų ir vėl…