Materialaus pasaulio laikinumas rezistencijos archeologijoje
Zanavykų muziejuje gausiai susirinkę kariai savanoriai, šauliai, rezistencinių kovų dalyviai ne tik į kitą tarnybos vietą palydėjo ir dėkodami už dvejus metus trukusį vadovavimą kuopai atsisveikino su puikia karininke, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 205-osios lengvosios pėstininkų kuopos vade, vyresniąja leitenante Elmyra Baljanaite-Stanevičiene, bet ir susipažino kartu su šaule Mantile Ambrukaityte įamžintų fotografijų paroda, pavadinta „Rezistencijos archeologija“.
Kai 2017 metų rugpjūtį vyr. ltn. E. Baljanaitė-Stanevičienė buvo paskirta ir atvyko į Šakių rajoną, ji prisidėjo atstatant Rūdšilio bunkerį, laisvės kovotojų žurnalisto Julijono Būtėno-Stėvės ir Petro Jurkšaičio-Beržo žuvimo vietą. Vyr. ltn. E. Baljanaitė-Stanevičienė prisiminė, kad prieš lapkričio 1-ąją, lankydama Šakių krašto partizanų žūties vietas, susidomėjo Tauro apygardos kovomis ir pirmiausia stengėsi tai integruoti į pratybas, o mintis atstatyti bunkerį šmėstelėjo tik sulaukus kreipimosi iš Šakių miškų urėdijos. Prisidėti prie šio bunkerio atstatymo paskatino miškininkas Simonas Šilingas. Kuopos vadė padėti atlikti šią misiją pasitelkė būrį pagalbininkų – karius, šaulius, miškininkus, kitus savanorius bei partizaninių kovų rekonstruktorių dr. Ramūną Skvirecką. Būtent šio bunkerio atstatymo procesą kuopos vadė kartu su šaule M. Ambrukaityte įamžino fotografijose. Tą dieną susirinkusieji išvydo bunkerio atstatymo akimirkas.
Nuotraukos įgavo kiek kitokį atspalvį ir prasmę, nes fotografijų parodą parengti padėjo fotografas Vidas Venslovaitis. Jis kalbėjo apie tai, kad nuotraukos gali priversti giliau susimąstyti pokario rezistencijos tema. Pasak jo, rezistencijos sąvoką 1940 m. sausio 22 d. paskleidė generolas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle), per Londono radiją kviesdamas savo tautiečius okupuotos Prancūzijos dalyje priešintis (rezistuoti) okupantams. Lietuvos pokario partizanai atitinka rezistencijos sąvoką, o archeologija, tyrinėjanti seniausiąją visuomenės istoriją ir jos raidos dėsningumus nuo priešistorinių laikų iki maždaug XVII amžiaus pabaigos, lyg ir ne visai tinkama sąvoka kalbant apie XX amžių. Tačiau, kita vertus, rezistencija gali tapti archeologijos objektu, nes beveik visiškai sunaikinta, o istorinės liekanos padengtos storu okupacijos laikų komunistinio purvo sluoksniu, tenka ieškoti, tyrinėti, valyti nuo šmeižto, falsifikacijų, lipdyti tarsi sudužusias šukes. Kartu ši „archeologija“ tampa iki šiol besitęsiančia rezistencija, nes procesas persikelia į idėjinę erdvę, kurioje nėra laiko. Pasak V. Venslovaičio, bunkerio atstatymas yra naudingas tuo, jog komunistiniu purvu apaugusi tema vėl ištraukta iš po žemės. „Po kurio laiko bunkeris ir vėl sugrius, bet gal ir gerai, nes jį iš naujo galės atrasti kitos kartos. Taip rezistencijos tema pereina į dvasinį lygį ir turi būti amžina“, – sakė V. Venslovaitis, kurio nuotrauka „Vyskupas Jonas Kauneckas šventina bunkerį Rūdšilyje“ užbaigia vyr. ltn. E. Baljanaitės-Stanevičienės ir M. Ambrukaitytės fotoparodą. Pirmojoje parodos fotografijoje įamžintas senas įgriuvęs bunkeris, kuris pirmą kartą atstatytas 1994 metais, kitose nuotraukose užfiksuoti svarbiausi darbų etapai.
Beje, Rūdšilyje bunkeris atstatytas jau antrąkart, o tai rodo materialaus pasaulio laikinumą. Šiose nuotraukose parodytas bunkerio atstatymas tampa laisvės kovų prasmės meditacija, o proceso dokumentavimas vyr. ltn. E. Baljanaitės-Stanevičienės ir M. Ambrukaitytės fotografijose pasirinkus kiek kitokį spalvinę raišką bando įgauti platesnę prasmę, pereiti į abstraktesnę erdvę ir laiką.
Vyr. ltn. E. Baljanaitė-Stanevičienė parodos pristatyme apie save rašo: „Gimiau 1990 m. liepos 2 d. Vilkijoje. Iki septynerių metų pakeičiau keturias gyvenamąsias vietas. Nuo septynerių metų išsikraustėme į Kaišiadorių rajone esantį Leitiškių viensodį (viensodžio pavadinimas kildinamas nuo leičių – arklių augintojų). Čia ir praleidau įdomiausius savo vaikystės gyvenimo tarpsnius iki kol sulaukiau pilnametystės. Kadangi gyvenome kaimiškai, teko nemažai fiziškai dirbti. Turbūt dėl šios priežasties užsigrūdinau ir 2009 metais baigusi dar tuo metu Algirdo Brazausko vidurinę mokyklą, iš karto įstojau į Generolo Jono Žemaičio karo akademiją. Studijavau tarptautinius santykius. Karo akademiją baigiau įgydama būrio vado kvalifikaciją bei politikos mokslų bakalaurą. Baigusi karo akademiją paskyrimą gavau į KASP Dainavos apygardos 1-ąją rinktiną žvalgų būrio vade. 2014 metais buvau paskirta Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono antros kuopos antro būrio pėstininkų būrio vade. 2015 metais paskyrimą gavau į Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotąjį pėstininkų batalioną viešųjų ryšių karininke. 2015 metais ištekėjau. 2016 metais gimė sūnus Horas. 2017 metais buvau paskirta į KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205 pėstininkų kuopą vade. Laisvalaikiu mėgstu tapyti, jodinėti žirgais. Esu parašiusi nemažai eilėraščių. Ateityje planuoju išleisti eilėraščių almanachą. Esu surengusi keletą personalinių tapybos ir fotografijos parodų“.
Šaulė M. Ambrukaitytė apie save pasakoja: „Gimiau 2001 m. liepos 22 d. Nuo pat vaikystės esu smalsi. Kadangi teko mokintis keliose gana skirtingose mokyklose, stengiausi save išbandyti įvairiose veiklose: šokiuose, dainavime, dailėje ir galiausiai – fotografijoje. Tik fotografuodama galėjau pastebėti, kokie iš tiesų yra žmonės už ir prieš objektyvą. Tai padėjo geriau pažinti ir suprasti kitus žmones. Taip pat savyje atradau kitokią asmenybę įstojusi į Šaulių sąjungą. Ketveri metai šioje veikloje ne tik suteikė naujų pažinčių, tačiau ir padėjo labiau pasitikėti savimi bei priimti įvairiausius iššūkius ekstremaliose situacijose be lašelio baimės. Šiuo metu besimokydama paskutiniuosius metus Šakių ,,Žiburio“ gimnazijoje, stengiuosi kiekvienoje galimybėje save realizuoti“. M. Ambrukaitytė sakė, kad šis bunkerio atstatymas buvo jai labai svarbus. Anot jos, kiekvienas savo rankomis prisidėdamas parodo pagarbą praeities herojams, kurie dėjo visas pastangas dėl geresnės mūsų ateities.
„Kiekvienas prisilietimas atstatant bunkerį parodo, kiek mums rūpi mūsų praeities herojai, kurie dėjo visas pastangas dėl geresnės mūsų ateities. Neįtikėtina, kiek drąsos ir ryžto jie tuomet turėjo! Prisidėdami prie to, mes parodome savo pagarbą Tėvynei ir jos istorijai. Mano nuomone, žmogų, kuris prisideda prie Tėvynės saugojimo, geresnės jos ateities kūrimo, spinduliuoja meile savo kraštui, galime vadinti tautos vedliu, – teigė vyr. ltn. E. Baljanaitė-Stanevičienė, klausdama, ar šiandien tokiomis sąlygomis galėtų atlaikyti okupantą. – Turime didžiuotis, kad rezistencinis karas Lietuvoje vyko net 10 metų, ilgiausiai iš visų Baltijos šalių. Sunku rasti geresnį istorijos pavyzdį“. Vyresnioji leitenantė dėkojo partizaninių kovų liudytojams Antanui Puskunigiui, Janinai Mozuraitytei, Zenonui Rakauskui, Kęstučiui Matulaičiui, Antanui Bajerčiui ir visiems patirtos istorijos mokytojams, iš kurių dar galime sužinoti tikrąją istoriją. Iš šių žmonių išgirstų prisiminimų apie Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanus ir rezistencijos kovas ji kartu su Virginijumi Kašinsku užfiksavo ir baigia rengti dokumentinę apybraižą „Šturmo tėvonija“. Dalį jos, kurioje prisiminimais dalinasi Jankuose gyvenantis partizanų rėmėjas Kęstutis Matulaitis, išvydo ir renginio dalyviai. Kiti „Šturmo tėvonijos“ herojai yra ryšininkas Antanas Puskunigis, Žalgirio rinktinės ryšininkė Janina Mozuraitytė-Danguolė, partizanų rėmėjas Z. Rakauskas bei tremtinys A. Bajerčius. Visi šie liudininkai dalinsis savo prisiminimais. Dokumentinis filmas turėtų pasirodyti per metus, jis bus rodomas per televiziją.
Gelgaudiškyje gyvenantis tremtinys A. Bajerčius saugo Šakių rajono partizanų sąrašą, kuriame yra daugiau negu 500 pavardžių. „Tai – visas batalionas!“ – stebėjosi vyr. ltn. E. Baljanaitė-Stanevičienė. „Daugiausiai informacijos surinkau apie gimtojo Gelgaudiškio valsčiaus pokario veiklą, rezistenciją, tremtį. 1948–1949 metų tremtis buvo pats skaudžiausias smūgis partizaniniam karui. Iš Šakių rajono 1948 metais išvežtos apie 245 šeimos, o 1949 metais – dar daugiau, iš viso apie 500 šeimų. Žmonės ypač išsigando talkinti partizanams, jie neteko vietos pavalgyti, nusiprausti, pasigydyti“, – kalbėjo A. Bajerčius. Jis pasakojo, kad šis sąrašas atsirado šakiečio Prano Endriukaičio iniciatyva, informaciją apie tai rinko ir A. Bajerčius, Tauro apygardos partizanų ir tremtinių muziejaus darbuotojai.
Jau kelis bunkerius atstatęs dr. R. Skvireckas lygino Aukštaitijos ir Sūduvos vietovių bunkerių įrengimą ir sakė, kad Lekėčių miškuose smėlis sugeria drėgmę, todėl ateityje gali tekti ir trečiąkart atstatyti Rūdšilio bunkerį, nors ir stengtasi padaryti didesnę ventiliaciją nei anksčiau atstatytame Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto bunkeryje, jis vis tiek drėksta.
Lietuvos kariuomenės viršila Ernestas Kuckailis, išleidęs kelias knygas apie Lietuvos kariuomenės istoriją, pasakojo apie pažintį su buvusiomis partizanų kovų vietomis. Jis tyrinėjo Užpelkių kautynių vietą, Daugėliškių bunkerį ir vietas, susijusias su 1949 metų Deklaracijos signatarais. „Atkasę bunkerį archeologai randa ampulių, drabužių, karinės ekipuotės detalių, netgi ginklų ir šovinių tūtelių. Tai yra istorinė informacija. Mes nustatome labai reikšmingas detales, šovinių tūtelės pasakoja, kokie ginklai naudoti, pavyzdžiui, rasta devynių milimetrų kulka, ant kurios graižto žymės bylojo, jog tai buvo paskutinė kulka, kuri pasitarnaudavo partizanams apsupties atveju ir nesant galimybių prasiveržti, – pasakojo E. Kuckailis. – 1991 metais Leipalingyje radome užkastus žmonių palaikus. Jie užkasti kur papuola, į per mažas duobes, kojos sulaužytos, galvos sukapotos. Tuo metu rasti 32 palaikai. Užfiksavus duomenis palaikai palaidoti Leipalingio kapinėse. Tyrinėjimai pamiršti, tačiau šiemet vėl atnaujinti. Atsiradus daugiau galimybių palaikai tiriami iš naujo, bandoma identifikuoti tuos žmones, ieškoma giminių“, – kalbėjo E. Kuckailis. Jis sakė, kad rasti ir keli prancūziški šoviniai, kuriais galėjo šaudyti tik partizanai. Vis dėlto E. Kuckailis apgailestavo, kad partizanai kartais užkliūva ir dabar – parodė nuotrauką, kurioje užfiksuotas šūviu paženklintas partizanų atminimo paminklas…
Gyvais pasakojimais apie partizanų įrengtas slaptavietes dalijosi laisvės kovų dalyvis, lekėtiškis Z. Rakauskas, jis sakė, kad bunkeryje buvo sudėtinga gyventi dėl drėgmės, pelėsio, ypač sužeistiems partizanams. Sudėtinga buvę ir šildyti bunkerį, kad jo nepastebėtų. Anot Z. Rakausko, paskutiniais metais, kai partizanų mažėjo, gausėjo išdavysčių, buvo rengiama vis daugiau pasalų ir išlikti pasidarė beveik neįmanoma.
Beje, vadovauti 205-ajai pėstininkų kuopai į Šakius paskirta vyr. ltn. E. Baljanaitė-Stanevičienė netrukus surengė lauko taktikos pratybas „Piktas Šernas-2017“, jų metu į Šakius pirmą kartą atskrido „juodieji sakalai“ („Warangels“), priklausantys NATO pajėgoms. Atvykusi į Šakius, jaunoji karininkė pirmiausia prikėlė tarnybai savanorius, kurie su vade priekyje buvo nuolatiniai Šakių rajone rengiamų pėsčiųjų žygių, valstybinių bei partizanų pagerbimo švenčių dalyviai. Per dvejus vyr. ltn E. Baljanaitės-Stanevičienės vadovavimo metus Šakiuose įsikūrusi kuopa ypač suaktyvėjo, dabar ją vienija daugiau kaip 90 karių savanorių. Kuopos nariai dalyvauja karinėse pratybose, pėsčiųjų žygiuose ar įvairių minėjimų metu į paleidžia salves.
Toliau savo tarnybą Lietuvos kariuomenės Motorizuotoje pėstininkų brigadoje „Žemaitija“ tęsiančiai vyr. ltn. E. Baljanaitei-Stanevičienei perduoti Seimo narės Irenos Haase linkėjimai ir padėkos.
O partizanams nemažai atminimo paminklų pastatęs Lukšių seniūnas Vidas Cikana teigė, kad tas vertybes, už kurias kovojo seneliai ir tėvai, būtina išsaugoti.
Šiltus padėkos žodžius vyr. ltn. E. Baljanaitei-Stanevičienei išsakė Šakių policijos komisariato vadovas Aušrys Kvederevičius, laikinai kuopos vairą iš jos perėmęs kuopininkas Raimondas Gaščiūnas.
