Mažiausias Lietuvos miestas Dusetos – Dievo užantis be nuobodulio
Dusetose liko vos daugiau nei 600 gyventojų, tačiau senąja rajono centro dvasia gyvenantis miestelis klesti. Jis garsus toli gražu ne tik Sartų žirgų lenktynėmis, bet ir savo stipriomis dailės pedagogikos tradicijomis, žmonų nešimo ir vėžių valgymo čempionatais. Šiemet čia užsimota surengti parasparnių varžybas. Ko dar prisigalvos dusetiškiai?
„Dusetos savotiškos“, – mįslingai šypteli daugiau nei 40 metų šiame mieste gyvenantis sporto klubo „Ainiai“ prezidentas, bendruomenės valdybos narys 77-erių Vytautas Čypas.
„Pagal kilimą esu senas melioratorius, tačiau visą gyvenimą dariau visuomeninį darbą“, – prisistato.
„Kitaip tariant, nieko neveikdavai – tik organizuodavai“, – nepiktai tėvą per dantį traukia sūnus, tautodailininkas 44 metų Erikas Čypas.
Juokas juokais, tačiau per dešimtmetį, kai Lietuva įsiliejo į Europos Sąjungą, vien V.Čypo projektai į Dusetas pritraukė milijoną litų (290 tūkst. Eur).
„Gyvenimo pabaigai turiu tik vieną tikslą: jau dabar pradedu visus niuksinti, kviesti į pagalbą ir raginu prisidėti. 2020 metais bus 100-osios Pauliaus Širvio gimimo metinės. Ta proga parke noriu pastatyti naują paminklą“, – praneša.
„Sakei, kad pabaiga bus krepšinio aikštutė, paskui – kraštiečių šventė, bet vis ne galas“, – toliau špilkuojasi sūnus. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad ir jis pats iš to paties molio drėbtas.
Prieš pusantrų metų E.Čypas įsigijo buvusios pagrindinės Dusetų bibliotekos pastatą ir jame įrengė Dusetų amatų centrą. Po tuo pačiu stogu įkurdino savo dirbtuvę, centre kviečiama drožinėti, lipdyti iš molio, apžiūrėti sendaikčių ekspoziciją. Veiklos – geram pusdieniui.
Teisybės dėlei, dusetiškiai amatų centru nelabai domisi – savame krašte pranašu nebūsi. Užtat kartą ar du per mėnesį užsuka turistų grupės iš Sankt Peterburgo. Senieji amatai rusams – didžiausia atrakcija.
„Buvo užsukęs turkas: pasiėmė medžio gabalą ir visą valandą tašė – drebėjau, kad tik į koją neįsikirstų“, – prisipažįsta E.Čypas.
Medžiotojas įkūrė žvėryną
Buvęs Zarasų rajono meras, dabar generalinio miškų urėdo pavaduotojas sostinėje Benjaminas Sakalauskas ypač džiaugiasi amatų centru. Vyras jau seniai svajojo, kad Dusetų svečiai galėtų ne tik paežerėse šildytis, bet ir rasti įdomių užsiėmimų.
„Turizmo infrastruktūra Dusetose – pradinėje stadijoje“, – konstatuoja B.Sakalauskas.
Jo tarnybos kadencija Vilniuje eina į pabaigą. B.Sakalauskas planuoja grįžti į Dusetas ir plėtoti turizmo verslą, siūlydamas poilsį ir nakvynės paslaugas: „Tėviškėlė yra tėviškėlė.“
B.Sakalauskas neslepia esąs fanatiškas medžiotojas. Prieš dešimt metų drauge su žmona Irena miško prieglobstyje, 5 hektarų aptvare, jis įkūrė žvėryną, kuriame šiandien ganosi 40 grakščių žvėrių: muflonų, danielių, tauriųjų ir dėmėtųjų elnių.
„Tai – hobis širdžiai, esu sibirietis (gimė tremtyje – red. pastaba)“, – paaiškina medžiotojas ir pažymi, kad Žvėryno lankymas – nemokamas, nebent kas nors atveža obuolių.
„Atvažiuoja ponai, Benjaminas pririša žvėrelį prie medžio, tada jie gali pataikyti“, – guviai replikuoja Dusetų parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas.
Iš šio pokšto B.Sakalauskas tik gardžiai pasijuokia ir pagiria kunigo humoro jausmą – bendruomenė, verslininkai ir Bažnyčia Dusetose eina išvien.
Parapija siuvyklai „Dusetų trikotažas“ už simbolinę kainą nuomoja patalpas – kad tik dusetiškiams būtų darbo.
„Verslo čia neatitempsi, svarbu, kad neišsilakstytų tie patys. Kaip tik lankiausi „Trikotaže“, tai cecho direktorius mano, kad reikėtų peržiūrėti pašalpų sistemą. Su pašalpėlėmis taip išpaikinome žmones, kad nėra kam malkų nei supjauti, nei suskaldyti“, – apgailestauja B.Sakalauskas.
Vaikai – ant išnykimo ribos
Dusetų seniūnas Saulius Keblys neneigia – demografijos tendencijos nedžiugina: gimstamumas mažėja, jaunimas išvyksta studijuoti į didmiesčius ir nebegrįžta, darbingo amžiaus gyventojai nugarą lenkia Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje. Išsiveža ten ir šeimas.
„Ką ir kalbėti, jei vienais metais gimė vos 8 vaikai, o kasmet vidutiniškai miršta 63–68 žmonės“, – rankomis skėsteli seniūnas.
„Liko tik senukai. Anksčiau buvo kaimai, o dabar – tik vienkiemiai. Tuštėja Lietuva“, – atsidūsta kunigas S.Krumpliauskas.
Nuo Dūkšto Ignalinos rajone į Dusetas atitekėjusiai Vandai Normantienei šis rugsėjis miestelyje buvo 30-asis. Kai pradėjo dirbti anuometėje Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje, joje buvo beveik 700 vaikų.
Skaičiuojant nuo pirmos iki dvyliktos klasės, dabartinėje Dusetų K.Būgos gimnazijoje tėra 268 mokiniai. Šiemet gimnaziją baigs tik 23 abiturientai, rugsėjį mokykla sulaukė 14 pirmokėlių.
„Kasmet mokinių skaičius susitraukia po 50–60 vaikų“, – liūdnus skaičius pristato gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lituanistė 52 metų V.Normantienė.
Savo vaikų Dusetose ji irgi nesulaikė.
Kas nori – tas dirba
Darbo Dusetų seniūnijoje neturi apie 11 proc. gyventojų. Iš jų 8 proc. gauna socialines išmokas.
Ir vis dėlto, kas nori – tas darbo randa. Patikimų darbuotojų visada laukia bendrovė „Keljeras“, kuri specializuojasi kasinėjimo, šaligatvių ir vandentiekio tiesimo darbuose.
Darbu dusetiškius aprūpina ir 1993 metais įkurta bendrovė „Vasaknos“, užsiimanti žuvies veisimu ir pardavimu. Vien karpių per metus užauginama po 500 tonų, dar 60 tonų upėtakių, 45 tonos eršketų.
„Nemažą produkcijos dalį bendrovė eksportavo į Rusiją, tačiau prasidėjus lietuviškų gaminių embargui sugebėjo persiorganizuoti – atidarė žuvies perdirbimo cechą, kur žuvis sūdoma, rūkoma. Tokią produkciją mėgsta ir lietuviai, ir lenkai“, – džiaugiasi S.Keblys.
Moterys darbo randa ne tik siuvykloje, bet ir Zarasų miškų urėdijoje. Be to, seniūnijoje veikia kelios smulkios medienos apdirbimo ir rąstinių namų statybos įmonės, yra stambių ūkininkų, rajone kasmet laiminčių geriausių ūkininkų titulus.
Seniūnijoje didžiuojamasi Vasaknų dvaru, turinčiu savo alaus bravorą.
Ne tik ima, bet ir kitam duoda
Dusetiškiai džiaugiasi, kad verslininkai uždarbiu dalijasi ir su bendruomene, remia jos iniciatyvas.
„Vien Kraštiečių šventė kainuoja apie 30 tūkst. litų, savivaldybė duoda tik 3”, – įsiterpia V.Čypas.
„Todėl visi kiti pinigai išmušami – kenčia visi. Droži droži…“, – tėvo mintį suskato pratęsti žodžio kišenėje neieškantis E.Čypas, pats užsiimantis ir rąstinių namų statyba – vien iš medžio drožinių šeimos neišlaikytų, nors iš Kaziuko mugės grįžta vos su vienu kitu neparduotu rankdarbiu.
„Vasaknos“ labai dosniai rėmė, ypač kai vaikai mokėsi“, – gimnazijos geradarius pamini V.Normantienė.
„Tai dabar neremia?“ – nusistebi E.Čypas. „Remia – tiesiog tada buvo geriau prašyt“, – šypteli pedagogė.
Žurnalistas, leidėjas, laikraščio „Utenis“ savininkas Donatas Čepukas yra paskelbtas Dusetų krašto garbės piliečiu. Jam smarkiai prisidedant dusetiškiai turi net du periodinius bendruomenės leidinius – kas dvi savaites 350 egzempliorių tiražu leidžiamą laikraštį „Dusetos“ ir gimnazijos laikraštį „45 minutės“.
„Jokių pletkų – tik pozityvios žinios“, – apibūdina V.Čypas.
Be kompleksų
1976 metų duomenimis, Dusetų miestelyje gyveno apie 1,5 tūkst. žmonių. Dabar jų liko vos 600.
„Esame mažiausiai gyventojų turintis miestas. O štai Užtiltė su tūkstančiu gyventojų yra kaimas. Tai mes, kai reikia, projektuose būname miestas, o, kai reikia – kaimas“, – gudriai šypteli seniūnas S.Keblys.
Dusetos nuo Zarasų ir Utenos nutolusios apie 30, nuo Rokiškio – apie 40 kilometrų. Šis miestelis 1950–1960 metais net buvo rajono centras. Gal dėl to jo gyventojų jokie provincialūs kompleksai nekamuoja.
Bendruomenė susivienijo ir išsireikalavo naujo kultūros centro. Prieš kelerius metus jis iškilo pasinaudojus 8 mln. litų ES parama.
Čia pat veikia ir profesionalaus meno galerija, kurioje rengiamas menininkų parodas vien per mėnesį aplanko apie 1000 žiūrovų.
„Man sunku įsivaizduoti, kad kokiais 1980 metais dailininkams Vilniuje pasakius apie Dusetas jie norėtų čia rengti savo dailės kūrinių parodas. Turbūt tik nusijuoktų. O dabar jau susidariusi eilė, žymiausi menininkai pas mus veržiasi: Jūratė Mykolaitytė, Sigitas Žvirgždas, fotografas Antanas Sutkus“, – pasakoja 62 metų dailininkas Romualdas Pučekas, 2011 metais apdovanotas Metų mokytojo premija.
Jo rūpesčiu ir pastangomis Dusetų meno mokykloje (tuo metu tik muzikos mokykloje) 2006 metais buvo įkurtas dailės skyrius, kurį šiandien lanko vaikai nuo 7 metų.
„Nomeda gražiai tapo, bet Sauka…“
„Mano kolega ir pirmtakas Raimundas Gapšys Dusetose dar 1972 metais įdiegė sustiprintą dailės mokymą. Provincijoje tai buvo neįprastas reiškinys. Trūko dailės pedagogų, todėl 1975 metais į Dusetas atsikėliau ir aš. Išarėme plačią vagą: Dusetos iš žirgų lenktynių krašto tapo dailės pedagogikos ir meninio ugdymo centru, drįstu pasakyti, ne tik Šiaurės Rytų regione, bet ir plačiau“, – įsitikinęs pedagogas.
„Atvažiavęs R.Pučekas surengė dailės kūrybos parodą – buvau penktokas. Nustebau, mat pirmą kartą pamačiau tikrą paveikslą. Man padarė tokį įspūdį, kad net dabar prisimenu, kaip tie paveikslai kabėjo mokyklos fojė“, – į pokalbį įsitraukia Kultūros centro vadovas, dailininkas Arvydas Stauskas.
Jis nuolat buvo viliojamas išsikelti į Vilnių, bet taip ir liko Dusetose: „Čia gimiau ir augau, baigiau vidurinę mokyklą, čia turiu daug pažįstamų žmonių, čia mano motyvai, peizažai, graži gamta, ramybė ir kūrybinė dvasia.“
„R.Pučekas buvo ir mano mokytojas“, – didžiuodamasis pažymi E.Čypas. Jo dukra, mokoma dailininkės Nomedos Saukienės, šiomis dienomis rajoninėje dailės olimpiadoje laimėjo pirmą vietą.
Vilniuje gimęs dailininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Šarūnas Sauka, kurio Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirta milžiniška drobė puošia Lietuvos prezidentūros sieną, ramų kūrybinį užutekį rado Nomedos tėviškėje Dusetose.
„Nomeda tikrai labai gražiai tapo, bet Sauka…“ – nutęsia klebonas S.Krumpliauskas, matyt, vis dar jaučiantis kartėlį dėl paveiksle dailininko išniekinto Rūpintojėlio.
Atrakcijų ne laukia, bet jas kuria
Dusetų kultūros centre organizuojami renginiai, skirti įvairaus skonio ir interesų publikai – nuo klasikinės muzikos iki popso.
„Mums koncertavo ir pasaulinio garso pianistas Aleksandras Palei, ir Inga Valinskienė, į kurios koncertą susirinko daugiau žmonių nei talpina salė – daugiau nei 300 žiūrovų. Į renginius viliuosi pritraukti ne tik dusetiškius, bet ir gyventojus iš Kriauno, Južintų, Antalieptės, kur tokių kultūros centrų nėra“, – paaiškina A.Stauskas.
Tačiau linksmintojų savo miestelyje dusetiškiai sudėję rankas nelaukia. Jie patys mėgsta linksminti.
Dėl legendinių Sartų žirgų lenktynių viskas aišku, todėl nėra ko tuščiai aušinti burnos. Užtat apie galiūnų turnyrus, virvės traukimo ar poledinės žūklės varžybas, žmonų nešimo ir vėžių valgymo čempionatus V.Čypas gali pasakoti nepailsdamas.
„Penkios minutės ir turi likti tik ūsai, – sukrizena senjoras. – Šias varžybas demonstravo net „Eurosport“, Pietų Korėjos televizija buvo atvažiavusi.“
Giedotojas su parasparniu
Dusetų mergaičių futbolo komanda tapo Lietuvos futbolo moksleivių čempione.
Viltė ir Miglė Kazlauskaitės atvirame Lietuvos čempionate jojant poni klasės žirgais iškovojo aukso ir sidabro medalius.
O aistra parasparniams Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios giedotoją Tadą Grinevičių nuginė net į Kolumbiją, kur vyko 14-asis pasaulio parasparnių čempionatas. Tarp šalių iš lygumų dusetiškis užėmė 1-ąją vietą.
„Todėl šiemet norėčiau Dusetose suorganizuoti parasparnių čempionatą“, – nejučia prasitaria V.Čypas, patvirtindamas sūnaus įtarimus, kad nauju paminklu P.Širviui niekas nesibaigs.
Tikrai savotiški!
Du lietuviai – trys partijos – šis posakis Dusetose visai netinka. Ar tai ir turėjo galvoje V.Čypas, sakydamas, kad Dusetos yra savotiškos?
„Gyvename tikrai šeimyniškai. Žmonės šilti, sutariantys, nėra konfrontacijos tarpusavyje. O pačios Dusetos – tai Lietuvos Šveicarija: kalnai, pakalnės, upės, ežerai“, – tarsi užsisvajoja kunigas S.Krumpliauskas.
Per valstybines šventes parapijiečiai į bažnyčią atneša vėliavą, laikomos šv. Mišios už Lietuvą, už kraštą. Pašventinta vėliava po mišių nešama prie Nepriklausomybės paminklo Dusetų centre, kur miestelėnai sugieda Tautišką giesmę.
Paklausti, kaip Dusetos pasikeitė per 25-erius Nepriklausomybės metus, dusetiškiai net sutrinka – praeitin jie nesižvalgo.
Kiek pagalvojęs kunigas S.Krumpliauskas apibendrina: „Iki Nepriklausomybės kunigas su seniūnu ir gimnazijos pavaduotoja prie vieno stalo sėdėti negalėjo.“
