Medikų dilema – būti geriems pacientui ar valdžiai
Atėjus pas gydytoją neretai didžioji vizito dalis skiriama ne apžiūrai, bet kruopščiam dokumentų pildymui. Ne kartą medikai už tai jau yra kalti prie sienos. Tik ar pagalvojote, kad už menkiausią klaidą jie patys yra skaudžiai baudžiami.
Pažeidimų, kuriuos gydymo įstaigose randa ligonių kasų ekspertai, yra visokių. Vieni jų padaromi dėl akivaizdaus gydytojo ar kito personalo aplaidumo ir net neginčijami (pavyzdžiui, kai išrašomi vaistai tyrimais nepatvirtinus diagnozės, kai nemokamos paslaugos suteikiamos PSD nedraustam pacientui, kai į ligoninę planine tvarka guldomas ligonis, nepateikęs siuntimo ir t. t.). Tačiau pasitaiko nemažai atvejų, kai gydymo įstaigos nenori sutikti su ligonių kasų vertintojų išvadomis. Pavyzdžiui, kai skirtingai interpretuojami tam tikri gydytojų atlikti veiksmai, kai nesutariama dėl ligos kodų ir t. t.
Ne vienas gydytojas turi savo praktikoje atvejų, kai, rodos, nekalti ir logiški jo veiksmai užtraukdavo įstaigos vadovų ar Teritorinių ligonių kasų (TLK) nemalonę.
„Yra nustatyta, jog vyresniems nei 6 metai vaikams antibiotikai turi būti skiriami tik tablečių pavidalu. Esu kelis kartus išrašiusi angina sergantiems vyresniems vaikams sirupo formos antibiotikų pagal indikaciją „rijimo sutrikimai“, ką teisės aktai leidžia. Deja, TLK nepripažino šios indikacijos ir pareikalavo LOR gydytojo konsultacijos, nors rijimo sutrikimai yra laikinas simptomas, atsiradęs susirgus angina. Smarkiai skaudant gerklę vaikai labai sunkiai gali praryti tabletes, o susmulkinus jų efektyvumas krenta perpus. Žodžiu, už norą gydyti efektyviau, klinikai pačiai teko susimokėti už šiuos skirtus vaistus“ – pasakoja „Euroklinikos“ šeimos gydytoja Aušra Kažemikaitienė.
Nemažai absurdiškų situacijų kyla ir gydant aukštą kraujospūdį. Jei žmogus yra gydomas, pavyzdžiui, keturiais skirtingais vaistais, jis privalo kartą metuose būti nukreipiamas kardiologo konsultacijai nepaisant to, kad gydymas subalansuotas, nekeičiamas, būklė stabili. Jei pacientas pas gydytoją nepatenka, gydytojas privalo tai sužiūrėti ir vieną vaistą iš jo kompensuojamųjų vaistų knygutės išbraukti iki tol, kol pacientas pateks pas kardiologą. To nepadarius laukia baudos iš ligonių kasos ir tenka atlyginti žalą PSDF biudžetui.
Dar sudėtingesnės procedūros gydytojams užkraunamos diagnozavus ankstyvąsias vėžio stadijas. Kiekvieną atvejį jie turi suderinti asmeniškai su TLK atstovu, surinkti savarankiškai iš kitų gydymo įstaigų duomenis. O neretai šie atvejai tiesiog atmetami ir pinigai gydymo įstaigai išvis nemokami. Gydytojai pasigenda iš TLK daugiau informacijos apie šios ligos gydymo finansavimą. Dabar medikai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje – nors tiek jų, tiek paciento tikslas yra nustatyti vėžį kuo ankstyvesnėje stadijoje, bet jiems užkraunama prievolė surinkti visą duomenų bazę apie šią ligą, kitaip pinigų negaus.
TLK pozija – neaiški
Ne vienas piktinamės didžiulėmis eilėmis pas medikus ir itin trumpu vizitui skirtu laiku. Gydytojų krūviai epidemijų metu tikrai didžiuliai, tačiau net jei jie sutiktų už papildomą mokestį dirbti ilgiau, to daryti, pasirodo, negalėtų, nes klinika už tai susilauktų baudos. Tuo tarpu TLK gydytojams už papildomą krūvį nemoka.
Medikai nesupranta TLK pozicijos: jie vertina, ar parašytas laikas, kada buvo priimtas pacientas, ar užpildyti visi popieriai, formos, duomenų bazės, suvesti kodai, surašyti receptai, suklijuoti lipdukai, paimti pacientų parašai. Tačiau jiems visiškai neįdomu, kiek gydytojui lieka laiko pacientui, ar bus jis kokybiškai apžiūrėtas, testuotas ir gydomas.
Vaistų ir medicininės pagalbos priemonių kompensavimas dažnai keičiamas įstatymais, kurie leidžiami dažnai, o kompensuojamų vaistų kainynas išleidžiamas vienąkart metuose. „Jo ligonių kasos gydytojams neišskiria, tad tenka jį „medžiotis“ visokiais būdais patiems. O TLK tik ir žiūri, kas nespėjo sureaguoti į naują įsakymo pataisymą ir tuoj išskaičiuoja, jei nesutapo išrašymas pagal naują priedą“, – dėsto Uosto poliklinikos šeimos gydytoja Romualda Černienė.
Ne mažiau painūs ir reabilitacijos skyrimo niuansai. Be abejo, bet kuris medikas mielai savo pacientams skirtų reabilitacijos procedūrų, tačiau VLK yra nurodę gan griežtus ir labai mažus pinigus, kurių neužtenka.
„Jų atsakymas klausiant, ar galima skirti, dažniausiai būna „jei reikia, skirkite“. Tačiau po to sulaukiame įspėjimų, kad jau išnaudojome pinigus. Beje, nereikėtų pamiršti, kad gydytojai bendrauja ne tik su TLK, bet ir su SODRA, kuri dažnai ieško galimybių neskirti pacientui nedarbingumo, jį trumpinti ir t.t.“, – sako diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacijos DIGA valdybos narys Algirdas Mačiulaitis.
Kas yra paciento pusėje?
Medikai nebijo pasakyti tiesos, kad jie yra priversti vieni kitus apgaudinėti paciento ir gydytojo labui, kad vienas gautų paslaugą, o kitas – atlygį už ją.
„Yra patarlė – visiems geras nebūsi. Jeigu atsižvelgi į paciento pageidavimus, valdžia baudžia. Jei nori būti geras valdžiai – gausi skundą iš paciento. Tiek vienam, tiek kitam įtikti sunku, nes reikalavimai dažnai būna nepagrįsti ir nemotyvuoti. Pacientas nori visko, greitai ir nemokamai, ko, deja, valdžia neduoda, nors garsiai deklaruoja, kad tai daro. Dažniausiai stojame paciento pusėn, nors rizikuojame būti nubausti valdžios ne už piktybiškumą, o už gerą valią“, – sako Pašilaičių šeimos medicinos centro direktorė Eglė Galgauskienė.
Pasak jos, dažniausios nuobaudos būna už tariamai „neteisingai“ išrašytus vaistus. Baudžia ir gydytojus specialistus už suteiktas paslaugas: jei pacientas dėl tos pačios priežasties pas gydytoją lankosi keletą kartų, tai apmokama tik kas trečia konsultacija. Įsivaizduokite – pas gydytoją urologą pacientas turi lankytis kas 6 mėnesius, kad šeimos gydytojas galėtų rašyti kompensuojamus vaistus. O tai reiškia, kad už konsultaciją gavęs pirmą atlygį iš TLK, kitą gaus tik po 1,5 metų.
Šeimos klinikos vadovė Ingrida Kelbauskienė prisimena nesenus atvejus, kai teko gelbėti sunkius ligonius ir dėl to susilaukti nuobaudų: „Vienam pacientui, gulinčiam slaugos ligoninėje, nebuvo galima išrašyti morfijaus, teko jį vienai dienai išrašyti iš ligoninės, kad galėtų atvykti pas mus išsirašyti vaistų ir vėl grįžti atgal į ligoninę.“
Kitas pacientas, dėl kurio klinika susilaukė nemalonės, – neįgalus operuojamas vyras, kuris, savaime suprantama, negalėjo pats atvažiuoti išsirašyti jam gyvybiškai būtinų vaistų. Juos atvyko už sūnų išsirašyti jo motina gydytoja.
TLK dėmesio susilaukta ir pagelbėjus neįgaliai mergaitei. Visais atvejais laikomasi tvarkos, kad kai pacientas gydosi reabilitacijoje, jo šeimos gydytojas negali išrašyti jam vaistų. Tačiau čia situacija buvo kita – mergaitei vaistai yra gaminami pagal specialų užsakymą ir tik šeimos gydytojui žinomomis dozėmis. Gydytoja pagailėjo neįgaliosios ir prašant ją prižiūrinčiai močiutei sutiko išrašyti jų receptą.
Neišrašius šių vaistų visų aukščiau minimų pacientų būklė būtų pablogėjusi ir tai galėjo baigtis mirtimi.
Ne visada gydytojas gali žinoti, kad jo pacientas atsidūrė ligoninėje. Uosto klinikos šeimos gydytojai Audrai Švedaitei irgi teko nukentėti finansiškai dėl išrašytų tvarsčių opoms gydyti: „ Ligoniui jie priklausė, rašydavau juos 3 mėnesių laikotarpiui. Kadangi per tą laiką pacientas pateko į ligoninę, tai už tas dienas žala buvo suskaičiuota man“.
Kuriozinėms situacijoms išeičių yra
Kelbauskienė pabrėžia, kad dažnai susidaro kuriozinės situacijos, kai pacientui būtini vaistai, stacionarinės įstaigos jų neturi, o šeimos gydytojai išrašyti negali, remiantis pasenusiais ir netinkamais ministro įsakymais. Jos manymu, čia galima įžvelgti Sveikatos Apsaugos Ministerijos ir VLK neįgalumą sutvarkant elektroninę sveikatos priežiūros sistemą, nes gydytojai negali elektroninėje erdvėje matyti, kada ir koks pacientas kokiose įstaigose tuo metu gydosi.
Nors yra e.receptas – elektroninė sistema, kuri leidžia gydytojams išrašyti pacientams vaistus ne popieriaus lapelyje, o įvedus į bendrą sistemą, prie kurios prisijungimą turi tiek pats pacientas, tiek vaistininkai, gydytojai negali receptų, pavyzdžiui, aktyvuoti metams su 3 mėn. intarpais, kad visus metus pacientas vaistus galėtų nusipirkti pats, be gydytojo kontrolės arba išrašymo. Tai leistų išvengti daugelio nesusipratimų bei taupytų lėšas.
„Vertėtų dar kartą atsakingai peržiūrėti, kokius tyrimus ir kaip dažnai gali atlikti šeimos gydytojas, koks gydytojų specialistų konsultacijų poreikis sergantiesiems lėtinėmis ligomis, patobulinti vaistų ir slaugos priemonių išrašymo taisykles“, – siūlo E. Galgauskienė.
„Apmaudu, kad valstybė atsakomybę už savo nesugebėjimą pasirūpinti sveikatos apsaugos sistema perkelia ant gydytojų ir slaugytojų pečių, tuo pačiu provokuodama konfliktą tarp paciento ir personalo. O sprendimas, manau, šiuo metu būtų atviras situacijos pripažinimas – kad negali valstybė visko apmokėti, todėl reikia sutarimo, kiek ir už ką moka valstybė ir kiek primoka pacientai“, – mano A. Mačiulaitis.
