Meditacijos apie didžiąją Lietuvą. Europos civilizacijos laidotuvės ir prisikėlimas. VI dalis
Apie Vakarų civilizacijos mirtį – staigią ir ilgai trunkančią prikalbėta ir prirašyta nemažai. Dar po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių filosofas Oswaldas Spengleris bestseleryje Der Untergang des Abendlandes (Vakarų saulėlydis“) pranašavo europietiškos (jis ją vadina faustianine) civilizacijos saulėlydį. Civilizacija, pergyvenanti savąją „žiemą“ apimta dekadanso turi užleisti vietą kitai, tegu ir barbariškai civilizacijai. Jei tai buvo komunizmas ar nacizmas, tai tarkime, kad eksperimentas nepasiteisino, nebūtinai turi pavykti ir putinistams ar musulmonams.
Euroatlantinės civilizacijos mirtis kaip istorinė dogma yra ne viename socialiniame mokyme. Tačiau galima į kai kurias dogmas pažiūrėti kritiškai: apie antikos humanizmą, apšvietos “šviesumą” ir šiuolaikinio nacionalizmo gėrį. Juk išties graikuose buvo nehumaniško žiaurumo, apšvietą, įskaitant klasikines demokratijas, lydėjo įtesinta vergovė, o tautiškumas…. XX amžiaus – didžiausių žudynių amžius. William Hardy McNeil rašė ne apie Vakarų saulėlydį, o Vakarų iškilimą. Vakarai ne degraduoja, o kyla ir kilimas tęsiasi, nepaisant sunkumų. Vakarų dominavimas prasideda iš esmės su XVI amžiaus pradžia, kada po didžiųjų geografinių atradimų prasidėjo pasaulio kolonizacija. Iki 1750 vakarai iš esmės pasiekė dominavimą. Taigi Vakarų “kilimas” tęsiasi” jau 500 metų. Pasak jau kito mąstytojo – George Friedmano – XXI amžius bus ne JAV nuosmukio, bet JAV dominavimo amžius. Bene pirmą kartą istorijoje nėra šalies, kuri su Šiaurės Amerika galėtų rungtis kaip lygi lygia. Net ir tie, kurie nemėgsta JAV yra linkę geriau gyventi pasaulyje su Amerika, negu be jos… nes be jos nebus ir viso kito.
O Europos Sąjunga yra bene sėkmingiausia žmonijos istorijoje taikingo ir patogaus gyvenimo organizacija. Jai gali trūkti daug ko, tačiau vis tik ta „minkštoji galia“ veža – traukia ne tik duona bet ir galimybėmis, saugumu ir bendrai gyvenimo šviesumu. Net ir tiek kas iš jos pasitraukia – britai – traukiasi ne todėl kad nėra čia ko valgyti ir ką veikti. Ne todėl, kad Europos sąjunga bloga, o kad britai joje „netelpa“.
Europos Sąjunga, nors ir ne amžina, dar gali gyvuoti labai sėkmingai, įvairiais būdais atsinaujinti ir sukurti visai žavių trumpalaikių gėrio perspektyvų. Ypač, jei nesusipyks su Amerika ir nesusidės su Rusija. Kaip Europietis, linkiu jai viso to.
Tačiau tai tik gražaus gyvenimo tęsinys, o ne prisikėlimas nauju pavidalu. Dauguma euro-optimistų šiandien vis dar galvoja veikiau kaip suremontuoti esamas struktūras, nei kurti naujas. Viena rimčiausių paklydimų diskusijose apie šviesią ar ne šviesią civilizacijos ateitį yra tame, kad Euro-atlantinės bendrijos likimas siejamas ne su civilizacija, bet su kai kurių jos institucijų likimu. Jos tikrai ne ilgalaikės ir nėra čia ko verkti. Iš tikro reikia atkreipti dėmesį į tuos politologus, kurie teigia, kad ateisime į ateitį ne kaupdami pinigus, o sukurdami tokią politinę sandarą, kuri atitiks mūsų vertybinę orientaciją.
Šiandien, reikia prisipažinti, Europos Sąjunga labiau asocijuojasi su didelių pinigų valdymu, ekonomine galia ir neįtikėtinai didelėmis laisvėmis bei socialiniais garantijomis. Visai ne su prancūzų ir vokiečių susitaikymu ir Antrojo Pasaulinio karo padariniais. Tad jei mūsų vertybės jau nebe tokios kaip praeitame šimtmetyje, neišvengiamai keičiasi valstybės ir jų sąjungos.
Vertybių būta visokių. Kažkada europiečiams atrodė, jog svarbiausia jų misija tikėti Dievu, išvaduoti nuo musulmonų Kristaus karstą, eksportuoti savo tikėjimą į Ameriką bei Afriką. Vėliau pasiduota mokslo pasiekimams ir tikėjimu karine jėga. Nūdienė Europos integracija pradėta siekiant kurti saugumo ir taikos zoną tarp Europos tautų, ilgus šimtmečius paskendusių tarpusavio karuose.
Vis daugiau Europiečių pastebi, kad jiems labiausia trūksta ne rinkos laimėjimų, bankų sąjungos ar bendros valiutos. Net ne vertybių, kurias ne vienas vadina liberaliomis. Trūksta veikiau dorybių, kurias vadina krikščioniškomis. Auga nostalgija tikroms kalėdinėms eglutėms, tikėjimo bendrijoms, tautiškumui… Visa tai, buvo pamesta į šalį kaip niekiniai ar net žalingi dalykai, o jų taip išsiilgstama.
Europos sąjunga yra turgaus Europa, o daugelis europiečių šiandien visai nenori nesibaigiančio turgaus. Europos viešųjų ryšių specialistai dirba kaip įtikinti žmones, kad Briuselis ar jų sostinė viską daro gerai. Reikia daruti taip, kaip civilizacijos prigimtis sako, ir įtikinėti nieko nereikės. Nereikės sakyti, kad rinkėjai suklydo. Nemeilė establišmentui, pigus populizmas, „stebuklo“ laukimas iš nesisteminių partijų, socialinis ir kultūrinis nesaugumas, demokratijos „deficitas“, demoralizacija nėra Europos Sąjungos problemų priežastys, prieš kurias reikia kovoti, siekiant nekeisti pačios sąjungos. Taigi, žmonėms reikia ne įrodymų, kad esamas gyvenimas pats geriausias (kas yra, beje, tiesa), bet reikia galimybių ir planų kaip tą gyvenimą keisti.
Europos civilizacija greitu laiku nežlugs ir neišeis į pensiją. Ir išgelbės ją ne institucijos, bet tos vertybės, kurias kai kas šiandien jau nurašė. Europiečiai kuria technologizuotas lenkijas, švariaores estijas ir sumanias lietuvas. Paklausus ar nenorėtų sukurti sąžiningos Lietuvos, žmonės kažkaip… pasimeta. O žmonijos ateitį, kaip šiandien sako ne vienas rimtas futurologas, didesne dalimi lems įsitikinimai. Jie kainuoja pigiau nei technikos naujovės, bet ir vėl paradoksas – juos sukurti ir išlaikyti sunkiau nei materialiai brangias technologijas. Ar mums gali padėti karas ir kitokios negandos? Jos padeda tiek, kiek padeda suvokti, kurios vertybės tikrosios, kurios išgalvotos ar dirbtinai sukarikatūrintos.
Štai švedų istorikas Gunnar Wetterberg siūlo atgaivinti seną ir jau tik istorikų menamą skandinavišką integraciją – Kalmaro Uniją. XIV-XVI amžiuje Šiaurės Europos šalys, nominaliai valdomos vieno monarcho, turėjo pakankamą suverenitetą ir ganėtinai racionaliai derino unijos ir nacionalinius interesus. Jei šiandien Šiaurės Europos šalys (su visomis salomis, kaip Islandija ir Grenlandija bei Baltijos valstybėmis) susijungtų į vieną darinį, tai, tai sudarytų įspūdingą 3,5 milijonų kvadratinių km plotą (daugiau nei Indija) ir apie 30 milijonų gyventojų. Prie tokios unijos galėtų jungtos Beneliuksas. Tada jau galima rimtai ir lygiomis teisėmis šnekėtis su britais ar net Amerika. Pinigai dideli, karai toli – skandinavai nebenori būti vikingais, o komfortabiliai gyventi geidžia. Juolab jei Kinija taps pasaulio centru, mums bus gera galimybė virsti „auksine provincija“ be karo-maro. Kodėl nepabandžius?
Kita galima Europos integracijos naujiena – Šveicarija. Kažkada “iš bėdos” sujungusi skirtingų kalbų ir skirtingo tikėjimo europiečius, šalis ne paskendo karuose, o labai pragmatiškai sukūrė “žemiškąjį rojų”. Šalis, nepriklausanti jokios ekonominėms ar karinėms sąjungoms, nepalieka pasaulio lyderių grupės pagal inovacijas, konkurencingumą ir kitus ekonomiškai naudingus dalykus. Įtakinga Italijos Šiaurės Lyga jau dabar siūlo “nebemaitinti” atsilikusių, nors itališkai kalbančių, šalies pietų, o veikiau galvoti apie naujo tipo aljansą su šveicarais, pietvakarine Vokietija ir kokia nors Belgija. Slovėnai irgi tesijungia. Sėkmės atveju gautume 450 tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto darinį su 70 milijonų gyventojų ir jau ketvirtąja pasaulyje (po JAV, Kinijos ir Japonijos) ekonomine galia. Ne šiaip sau… Gal naujoji Šveicarija bus geriau nei senoji Europos Sąjunga?
Ne vienas politikos filosofas pastebi, kad ne visiems rūpi tik pinigai. Vidurio Europos šalyse didžiausia politinė problema yra Rusijos baimė. Ją išspręstų Naujoji Žečpospolita, apimanti Baltijos šalis, Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Dviejų ar net trijų jūrų sąjunga– 110 milijonų žmonių. Tai, kaip sakė Zbigniewas Brzezinskis, priverstų Rusija kitai žiūrėti į savo ekspansines galimybes. Romos imperija kažkada skilo į Vakarus Rytus. Juk ne vienas šiandien tiki, kad lietuviams, lenkams o ir nemažai daliai vakarų ir vidurio slavų anie laikai buvo “aukso amžius”. Kodėl nepabandžius?
O jei apjungti visas europinės Viduržemio jūros pakrantės šalis – sukurti naująją – ketvirtąją – Romą? Su 100 milijonų gyventojų galima būtų rimtai įtakoti augančią Turkiją ir trandyti Vidurio Rytus. Kodėl ir šito nepabandžius?
O kas tada prancūzam su vokiečiais? Jie kažkada pradėjo dabartinė integraciją, Gali tęsti. Tačiau be visokių šiaurietiškų ir pietietiškų priedų… O kaip Amerika, b kurios vis dar jaučiamės nesaugūs? O kaip Rusija, kuri caro Petro laikais, anot Norman Davies’o tapo niekaip neišsprendžiama Europos problema?
Galimybių svarstyti ir kurti nestinga. Darvino evoliucija sako, kad grakštūs paukščiai atsirado iš nepaslankių dinozaurų. Netikiu jo teorija, bet tebūnie. Teisus buvo kareivis Šveikas, sakydamas, kad kažkaip vis tiek bus. Juk niekados taip nebuvo, kad niekaip nebūtų…
Užsk. Nr. EV-246
