Meditacijos apie didžiąją Lietuvą: geopolitinis pokštas?
Sovietų Sąjungą sugriovė ne Vakarų civilizacija. Ne paslaptis, kad Vakarai Sovietų nemėgo, ne paslaptis, kad ir bijojo, tačiau Vakarų civilizacija buvo pasiruošusi ir gerai išmokusi gyventi su šiuo monstru, netgi jį savaip pamaloninti. Sovietų Sąjungą sugriovė mūsų noras tapti vakarais, mūsų tikėjimas, kad demokratija bei socialiai orientuota rinkos ekonomika yra ta amžina politinė laimė, nuo kurios buvome jėga atskirti.
Formaliai ji yra jau Vakarai. Mes – lietuviai – pilnos atsakingos narystės teisėmis priklausome visai toms pačioms institucijoms kaip kokie vokiečiai ar belgai.
Susitaikėme su tuo, kad esame atsilikę (nežinia kaip, bet visaip), kad atsilikę būsime gal net visą laiką, bet norėjome ten būti. Buvau ne kartą bartas už abejones dėl mūsų ateities, ne kartą klausiai savęs ar mūsų didžioji politika nėra viso labo koks geopolitinis pokštas?
Esame didžiai kompleksuoti – vejamės tą, ko, žinome niekada nepasivysią, tai laikom savo gyvenimo prakeiksmu, kaip ir tezę, kad kaimynų nepasirinksi.
Galiausiai viską suverčiame mažos tautos tezei – esame pasmerkti būti maža tauta. (argi ne patys pasirinkome mažumą, nusispjovę ant didžiosios kunigaikštystės ir abiejų tautų respublikos didybės). Ar mes patys čia ir dabar kažką sugebame ar tik tas menkumo kompleksas, viską pateisinti mažos šalies paguoda ir paverkti pralaimėjus nelygioje kovoje, užuot padarius taip, kad laimėti kovoje lygioje?
Tad kas gi šiandien rašo mūsų strategiją?
Vieni tik iš praeities stiprybę semia, kiti pavyzdžių semiasi iš užsienio šalių bandymų ir klaidų bei sėkmių istorijų. Mūsų mąstysena paremta teze – o kam tai naudinga ir tada – ar naudinga man? Jei ne man tai čia kažkoks individualus sąmokslas – amžinas Landsbergio vilos ieškojimas Ženevos ežero pakrantėse ir bandymas paskaičiuoti kiek premjerui apsimoka būti premjeru, Gražuliui – gražuliu o Vareikiui – vareikiu… kitaip… kam visa tai. Įsitikinimas kad yra kažkur kažkas kažkokie pasauli didieji, kurie nusprendžia, tad kam mums vargintis.
Taip lietuviai turi tą mažos šalies sindromą. Savo praeities didžiosios šalies netgi nedrįsta vadinti Lietuva. Vadina LKD. Nes kaip gi taip… LDK per didelė ir per galinga, kad mes – mažiai – savintumės didžios galią.
Dar prieš du gerus dešimtmečius, buvodamas Budapešte, užklydau į tenykštį operos teatrą, kuris rodė operą „Borisas Godunovas“. Užklydau veikiau dėl muzikinio intereso, bet pajutau ir tikrą politiką. Pasak programėlės, operos veiksmas vyko Rusijoje ir Lietuvoje. Apipavidalintojai Rusiją vaizdavo kaip kažkokią prieblandą, pilną voratinklių, šikšnosparnių skarmaluotų žmogystų ir betvarkės. Lietuva gi atrodė šviesi, tiesiai parkų takais su vaikštinėjančiomis prancūziškai dekoltuotomis damomis. Tikri Vakarai. Štai, kaip mus mato vengrai!
Pamaniau, kad mes patys to neišdrįstume. Tikriausiai būtų parašyta, kad veiksmas vyksta Rusijoje ir LKD (arba net, kad Lenkijoje, nes taip yra originaliame librete), o jau Vilnius tikrai ne Versalis. Ir kas man bus už tai, kad nenoriu savo tautos istorijos matyti kaip bespalvio akademinio (teisingo) teksto?
Noriu semtis iš žavios ir jausmingos praeities…
Užsk. Nr. EV-214
