Meditacijos apie didžiąją Lietuvą: išdavysčių istorijos?
Mažos tautos kompleksas ne vienintelis, trukdantis lietuviui gyventi. Jų yra ir daugiau.
Vieną nemaloniausių vadinčiau tautinės išdavystės tradicija. Geri lietuviai – naivūs ir teisingi – visada apsupti priešų, kurie lietuvių tarpe atranda išdavikų. Priešai tai vis tie klastingi lenkai, kraugeriai rusai, ciniški skandinavai ir visur išdavikai… Lietuvoje visada buvo didysis išdavikas, kuris sugriovė visą – teisingą- patriotinį planą. Kažkas išdavė kunigaikštystę, išdavė respubliką, išdavė partizanus, išdavė sąjūdį.
Brutai, mielasis, ir tu prieš mane?
Taip, pasak Dantės – išdavikai yra pačiam baisiausias – devintam pragaro rate. Išdavystė parodo iš tiesų kur yra tos raudonosios linijos, kur tas esminis skirtumas, nes išdavystė tai ne šiaip sau nuomonės išsakymas – tai vertybių deklaracijos aktas.
Suversti išdavystei savo likimą labai lengva. Bet jei pasiduodi išdavystei ir apgaulei, taip pat nesi tobulas. Yra išdavystės leksika, simbolika, išdavystės kalba – išdavikas kalba rusiškai, perka rusiškas prekes… Ir štai visi mes – išdavikai savaip.
Tai kas tie MES ir kas tie JIE – mūsiškių klausimas labai opus – iš tikro kas mes santykiuose tarp rytų ir vakarų, bet kas būsime tie mes, kai bus konfliktas tarp JAV ir Kinijos – kas ateityje tie mes, ką mes manome apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir kur mūsiškiai Baltarusijoje? Ir kaip išgyvendinti tuos mažos tautos, „svetimos“ LDK ir išdavystės kompleksus?
Panašu, kad laibiausiai mus reikia kartų kaitos. Ar gali XXI amžiaus Lietuvą vis dar kurti XX amžiaus sovietinės mokyklos mokymais paženklinti „inteligentai“? Ar tikrai mums nereikia radikaliai naujos generacijos, kuri ne gyventų kasdien prisimindami, kaip ten buvo sovietmečiu, o tiesiog pamirštų, kad tas sovietmetis buvo.
Mūsų karta buvo veikiau besistengianti išlikti ir nesumenkti, bet neparuošta globaliems projektams. Mūsų intelektualui svarbu buvo būti geresniu už kitą įvairias aspektas, bet ne tvarkyti pasaulį, geriau būti lengvai korumpuotu… tokiu kareiviu Šveiku… su visomis pasekmėmis. Mūsų provincialumas yra tam, kad norime, labai norime būti provincialais.
Dešimtį metų man teko garbė būti Afriką remiančios Europos parlamentarų organizacijos viceprezidentu. Tai įdomu ir svarbu, svarbu dėl politinių priežasčių. Briuselyje žmonės tai suprato, Lietuvoje gi nuoširdžiai šaipėsi. Afrikos specialistas…. juokinga. Lietuvis negali būti Afrikos specialistas, nes jis… lietuvis. Lietuvis galui domėtis tik Rusija ir Lenkija… Na, gal dar Skandinavija. Afrika anglams ir prancūzamas… panašu, kad jie iš kitokio molio drėbti. Tai ir yra tas noro būti provincialu, kompleksas.
Panašų jausmą išgyvenau dar būdamas moksleiviu. Respektabilaus moksleiviško žurnalo redakcija pasiūlė man nepuoselėti vilčių kada nors tapti lietuvių rašytoju, mat esu miesto vaikas… t.y., nutolęs nuo žemės. Miesto problematika ne lietuviui…
Kur dabar yra tas kuriantis jaunimas? Dabartinis gabiausias jaunimas yra kažkokių menedžerių ir sėkmės formulės ieškotojų minioje. Patriotizmas ir tautiniai dalykai… ar tai archaiška šiandieniam jaunikaičiui? Jaunasis lietuvis nėra vergas, jis – tarnautojas, kuris tikrai nori daug dirbti ir padoriai uždirbti, kad… nereikėtų dirbti. Jam nelabai svarbu ar Vytautas Didysis nukrito nuo žirgo ar baigė gyvenimą lovoje… nuo to šeimos pajamos nepriklauso…
Gal tai dar viena išdavystė?
Užsk. Nr. EV-216
