Meditacijos apie didžiąją Lietuvą: mūsų karta – jūsų karta?

Lietuvis nėra vergas, jis – tarnautojas, kuris tikrai nori daug dirbti ir padoriai uždirbti, kad… nereikėtų dirbti.

Galima kaltinti jaunimą už inovatyvumą, kuris išryškėja greitoje sėkmėje, o greitų sėkmių buljone išverda ir ilgalaikės sėkmės. Jie projektų realizavimo žmonės. Grantojedai, dažnai ne kūrėjai, o realizuotojai.  Mūsų kartai popkultūra nebuvo savaip elitinė, dabartinei ji – kasdienybė. Lietuvybę gali priimti nebe etnografiškai, froidistiškai ir hedonistiškai, ko nedarė mūsų karta.

Mūsų karta vis dar dominuoja, tai jai sukurta paprastų pramogų Lietuva, kuri jaunumui visai nereikalinga ir net nebrangi. Jie nežino, kaip veikia keturtaktis variklis, tačiau tai netrukdo naudotis automobiliu ir išmaniuoju telefonu. Mes žinojome, kas ir kodėl, jiems svarbu – kaip. Mūsų pasakojimais – jiems jau legendos ir pasakėlės, dažnai juokingos ir nereikalingos.

Kas yra inteligentas šiandien? Jis neskaito literatūrmenio, nežino, kokie yra teatro ir kino naujienos. Jis jau ne tas, kuris turi gerą bendrąjį išsilavinimą, Jis netgi jį niekina. Jis yra puikus specialistas, jis viską žino iš antraščių ir jam nereikia daugiau, jis pasaulio pilietis. Jis yra vidutinis valdininkas truputį sutaupęs, truputį gyvenantis kreditan, nepamirštantis, kad atostogos ir socialinės garantijos priklauso ir jas pilnai išnaudoja. Gerai atostogauti yra ne mažesnis prestižas kaip ir gerai nuoširdžiai dirbti. Išsvajotoji gerovė šviesi ateitis vadinasi senatvė. Skaito ne klasiką o facebooką ir mano kad jam to pakanka. Viešai už žmogaus teises ir gėjus, paslapčia prieš juos. Oficialiai prieš atsilikusią konservatyvią bažnyčią, širdyje už dorybes.

Tad ar jai galima viską atiduoti? Žinant, kad Paryžius jiems nuobodus, o santuoka nereikalinga? Protestas jiems geriau nei džiaugsmas tuo, aks yra. Norime juos išauklėti toliais kaip mes, ar suprasti, kad jie turi būti kitokie, antrame šimtmetyje,

Daugelį žmonių pokomunistiniame pasaulyje, kurį jau reikia pamiršti pykdo ne laisvė. Pykdo daugiausia tie gausūs neišsipildę lūkesčiai.

Tačiau, kaip sakė vienas mano bičiulis, niurzgaliais ir nusivylusiais esame ir todėl, kad tą laisvę gavome per pigiai, per greit ir todėl jos visiškai nebranginame.

Pokario partizanai tampa romantika, kuri jaunimui patinka, sąjūdis mitas, kuris dar nesuvirškintas postmoderno dvasia. Jaunimas turi savo istorijos naratyvą, sudėliotą iš jam priimtinų fragmentų ir susiūtą postmoderno dvasia – istorija tarytum vis kintantis kompiuterinis žaidimas, kuriame galima laisvai rinktis puses, elgesio motyvus faktus traktuoti ne enciklopediškai, o visai individualiai.

Tai XXI amžiaus romantiškas požiūris, jo reikia, reikia didingos o ne tik kažką besivejančios Lietuvos, ne LDK o tikros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, savos istorijos savo pasaulio vaizdo, kurį būtų smagu matyti ir… didžiuotis, reikia tos naujos žavios pasakaitės.

Užsk. Nr. EV-219