Meditacijos apie didžiąją Lietuvą: okupuotame pasaulyje
Prisiminiau per vieną sovietinę chorų šventę studentams prievarta įbruktą dainą, kurios tekstas bravūriškai skelbė: „Kai būrin jaunystė sueina, tai ir upės keičia vagas…“. Tuomet Aralo jūra dar nebuvo išdžiūvusi, nors upių vagos jau pakeistos. Tuomet Sibiro upių jau nebandyta kreipti į pietus, bet ne dėl kvailos bravūros, o stokojant technikos. Mačiau projektą, siūlantį išsprogdinti visa Naujosios Žemės salyną, kad šiltojo Golfo srovė tirpdytų Arktikos ledus… Ir dar daug ko.
Žmogus, nugalintis gamtą, buvo vienas iš sovietinio prasčiokiško pasididžiavimo simbolių. Bet ne tik sovietinio. Prieš kelias dešimtis metų mūsų politikos žodyną papildė ekologijos terminas. Jis reiškia mūsų santykį su gamta, su aplinka. Ekologija yra liūdnai skambantis žodis, nes jis dažniausiai reiškia kalbas apie tai, kaip mes gamtą nugalėjome, pavergėme, okupavome…
Okupantui bet kokia žemė – tik grobis, kuris dažniausiai virsta šiukšlynu. Pagal prišiukšlintos gamtos kiekį galime spręsti, kuri gyvena daugiausia minėtų okupantų. Peržiūrėjus daugybę suvestinių ir tyrimų išvadų nesunku pamatyti, kad aplinka kenčia nuo kelių esminių priežasčių – ekonominio godumo (buvusi SSSR, Kinija, Indija, Lotynų Amerikos šalys), „niekam nepriklausančios“ planetos dalies (Pasaulio vandenynai ir oras), teritorijos, kur nepaisoma elementarių žmogaus teisių (Afrika, ta pati Kinija ir kai kurios buvusios SSSR vietovės), vietovės, kur godumas resursams paniekina bet kokį padorumą žmogaus ar gamtos atžvilgiu (Afrika). Turėtume žinoti, kad pirkdami pigias azijietiškas prekes ar pigius Afrikos vaisius dažniausiai nesumokame to ekologinio mokesčio, kuris virsta gamtos katastrofomis vienoje ar kitoje pasaulio vietoje. Nelabai mus turėtų žavėti Kinijos, Indijos ar kitų šalių laimėjimai ekonomikoje, pasiekti tiesiog niekinant ekologinę dimensiją. Jei tai ir laimėjimai, jie labai trumpalaikiai. Kaip banaliai beskambėtų, bet ten, kur žmogus nėra laisvas, ten kur nėra teisės ir pasirinkimo atsakingai gyventi galimybės, neapykanta aplinkai yra tik gilesnė. Štai ir dar viena pamoka apie demokratiją ir tikrąsias, o ne menamas žmogaus teises.
Paradoksas yra tas, kad viskas pasaulyje daroma lyg ir žmogaus būvio pagerinimui, bet civilizacijos būklė blogėja. Imsime mirti nuo ligų ir negandų, kurioms nesame pasiruošę. O pasiruošę nesame todėl, kad dažnai labiau apsimoka jas ignoruoti, nei imtis prevencijos. Zbigniewas Brzezinskis dar prieš keliolika metų knygoje „Nebevaldomas pasaulis“ numatęs dabartinę situaciją teigė, kad technologiškai išspręsti galima daug problemų, tačiau didžiausios civilizacinės problemos – moralinės. Būtent dėl jų nesutariame, pavydime, apgauname vieni kitus, okupuojame ir aneksuojame. Tai mūsų didžiosios politikos bėdos. Kad ir koks fiziškai ar intelektualiai galingas politinis darinys valdytų pasaulį, jis bus tik menkas gamtos parazitas, jei neatras harmonijos su aplinka. Tad tikrasis ekologijos apibrėžimas turėtų sakyti, kad tai mokslas apie harmoningus organizmo ir aplinkos santykius. Apie tai ir kalba popiežius Pranciškus, tikėdamasis, kad aplinkiniai supras, jog ir tikėjimas bei Dievo meilė yra kur kas daugiau nei protingų tekstų paskaitymas ar kitokie „ritualai“…Žmogui suteikta pirmenybė, o ne viršenybė – moko mūsų dienų Pranciškus. Dievas – ne abstrakcija. Jis gyvas Jo kūrinijoje. Todėl mylėti Dievą – tai mylėti kūriniją. (Dabar vadiname aplinka, lyg mūsų joje nebūtų.)
Bet apie popiežių – kitame epizode.
Užsk. Nr. EV-220
