Meilė Lietuvai iš toli ir iš arti: poeto, publicisto Kazio Bradūno dukros Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės viešnagė Vilkaviškio rajone
Atrodo, negalėtum pagalvoti, kad vadinamosios Z kartos jaunuoliai visą pamoką, net nepritaikius jokių aktyviųjų mokymo metodų, atidžiai klausytųsi gerokai vyresnės pasakotojos, kalbančios apie tėvynę, gimtinę, šeimą ir kūrybą. Tačiau penkių rajono mokyklų mokiniams ir mokytojams neprailgo klausytis erudicija, nuoširdumu, įtaigumu užburiančios viešnios – poeto, publicisto Kazio Bradūno dukters Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės – pasakojimo bei patarimų.
E. Bradūnaitė-Aglinskienė, antropologė, etnologė, gyvenanti Amerikoje, Havajuose, vis daugiau laiko praleidžia Lietuvoje. Artėjant K. Bradūno 100-osioms gimimo metinėms, ponia Elena turi daugybę reikalų ir susitikimų Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose, tačiau mielai sutiko Vilkaviškio rajono jaunimui papasakoti, ką gali padaryti begalinė meilė Tėvynei, ilgesys jos netekus, viltis į ją sugrįžti.
E. Bradūnaitė-Aglinskienė gimė Kazytės ir Kazio Bradūnų šeimoje jiems jau pasitraukus iš Lietuvos. Pabėgę nuo karo ir galimo ištrėmimo, Bradūnai beveik 50 metų pragyveno užsienyje, tačiau jų vaikai nuo pat mažens labai daug žinojo apie Lietuvą, apie tėvų išsiilgtąjį Alvitą, mokėjo lietuviškų eilių, dainų ir pasakų. Gyvendami Amerikoje, šeimoje kalbėjo tik lietuviškai. Poeto dukra pasakojo, kaip tėvelis vaikams aiškino, kodėl būtina kalbėti lietuviškai ir kaip jie su broliu, mokinukai, turėdavę mokykloje angliškai išmoktas pamokas perpasakoti namuose lietuviškai. Gal todėl poeto dukrai Elenai net nekilo abejonių, kad savo šeimą kurs tik ištekėjusi už lietuvio. Mokiniams ponia Elena žaismingai papasakojo savo pažinties su vyru Audriumi istoriją, pabrėždama, kad ne tik ji, bet ir brolis, sesė vedė ar ištekėjo už lietuvių.
Galima tik įsivaizduoti, kokias vertybes savo pavyzdžiu, eilėmis, darbštumu tvarkant kultūros reikalus, K. Bradūnas perdavė vaikams, kad jo dukra Elena, niekieno neverčiama, keliasi anksti ryte, savo automobiliu važiuoja iš Vilniaus į Vilkaviškį, kad tik galėtų perduoti jauniems žmonėms tėvelių įskiepytą žinią, jog lietuviai tikrai turi didžiuotis savo tauta, kalba, kultūra. Kad viešnios pasakojimas – ne patoso kupina deklaracija, visi pastebi patys: E. Bradūnaitė-Aglinskienė, gimusi Vokietijoje, vėliau augusi Amerikoje ir dabar su vyru Audriumi gyvenanti Havajuose puikiai ir be jokio akcento kalba lietuviškai, kaip ir jos dukra Vaiva, kuri jau Lietuvoje tęsdama studijas įgijo magistro laipsnį ir universitete nelabai kas nujautė, kad studentė gimusi ir augusi ne Lietuvoje.
Mokiniai suprato, kad viešnia Elena, nepasidavusi vartotojiškai kultūrai Amerikoje, yra labai turtinga savo žiniomis, patriotinėmis ir humanistinėmis nuostatomis, kad galbūt net daugiau už mus moka lietuviškų dainų, giliau pažįsta Lietuvos kultūrą.
Kaip pastebi Elena Bradūnaitė, prisiklausiusi tėvelio pasakojimų apie Alvitą, nuolat girdėdama jo svajones sugrįžti į Tėvynę, ir pati pirmą kartą vykdama į tėvelių gimtąjį kraštą džiūgavo: „grįžtu į Lietuvą“, tačiau pati nustebo džiūgavimą išreiškusi žodžiu „grįžtu“, o juk niekada iki tol Lietuvoje net nėra buvusi – taip tėvų ilgesys, pasakojimai įaugo į jos pasąmonę.
Kai kviesdama įsiklausyti į liaudies dainos žodžius pati nuostabiu balsu uždainuoja – auditorijoje užburianti tyla. Ponia Elena papasakoja, kaip įdomu gilintis į tautosakos ir mitologijos studijas, nes ten atsiveria tautų kultūra, etikos ir estetikos gelmės. Ji nesunkiai nusako ir globalizacijos pavojų tautų unikalumui, kalbos išsaugojimui, visai paprastai lietuvių kalbos sudėtingumą parodo kaip išskirtinį tautos mąstymo, etninio formavimosi pavyzdį. Pasitelkusi kitų tautų istorijos fragmentus, parodo, kaip lengvai gali išnykti kalba ir koks tai yra praradimas. Viešniai klustelėjus, ar turi kas nors iš salėje esančiųjų bent vieną giminaitį, emigravusį iš Lietuvos, visose auditorijose pakyla rankų miškas. Tačiau ir čia Elena Bradūnaitė išdėsto tolerancijos ir patriotizmo akcentus: nieko blogo, kad jauni lietuviai išvyksta, pamato pasaulį, svarbu, kad tam pasauliui deramai pristatytų Lietuvą, o Lietuvai parvežtų pasaulį. Medijų pagalba parodo savo tėvelių vestuvių nuotrauką, kur mama Kazytė pasipuošusi lietuvių tautiniu kostiumu. Tas kostiumas net skubant trauktis iš Lietuvos buvo pasiimtas su kitais būtiniausiais daiktais, o ponia Elena pasididžiuodama pabrėžia, kad tuo pačiu kostiumu ji dabinosi ir savo vestuvių dieną. Jų svetur įsikūrusioje šeimoje tai buvo savitumo, branginamo tautiškumo išraiška. Tiesa, ponia Elena pabrėžia, kad tėveliai, brangindami ir aukštindami savo gimtąjį kraštą, neapsiribojo vien Lietuvos istorija. Bradūnų šeima supažindino savo vaikus ir su Amerikos, Europos istorija bei kultūra, jie daug keliavo, žiūrėdavo filmus apie Amerikos gamtą, indėnų gentis. Už tai dukra yra dėkinga savo tėveliams.
Jaudinanti ir Kazytės bei Kazio Bradūnų grįžimo į Lietuvą istorija. Apie grįžimą, apie poeto Kazio Bradūno kūrybinę veiklą ponia Elena, kiti kultūros žmonės visai neseniai pasakojo ir televizijos laidoje „Legendos“, o kai kurių mokyklų mokiniai su mokytojais rodytą medžiagą jau aptarė lietuvių kalbos pamokose. Vilkaviškiečiai taip pat ketina paminėti kraštiečio poeto Kazio Bradūno 100-ąsias gimimo metines. Paskelbtas poeto dukters Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės inicijuotas ir remiamas mokinių kūrybinių darbų konkursas, numatyti kiti renginiai. Džiugu, kad Kazio Bradūno poezija gimnazistams taps artimesnė ir suprantamesnė.
Aplankytų mokyklų bendruomenės, išlydėdamos viešnią, stebėjosi, kaip subtiliai, be įkyrios didaktikos, viena kita atsiminimų ir išgyvenimų detale galima paskatinti „pasimatuoti“ savo, savo šeimos vertybes, stipriau suvokti savo tapatybę pasaulio kontekste.
