Meilės ir tikėjimo žinynas
….. kryžkelė – vieta, kur kryžiuojasi keliai. Tik atsidūrę joje, mes turime rimtai susimąstyti, kurį kelią rinktis, į kurią pusę sukti. Čia panašu, kaip būna mūsų senosiose pasakose: jei pasuksi į kairę, tai …, jei pasuksi į dešinę, tai …
„Minčių kryžkelėse“ – Vilhelminos Urbonienės ir Andrejaus Gaidamavičiaus knyga. Knyga apie… viską: apie mūsų gyvenimo ir vertybių kryžkeles, bekelę, apie keisčiausius mūsų gyvenimo vingius ir trapius takelius, vedančius į giluminį mąstymą… Gal todėl knyga ir pradedama eilėraščiu „Širdies kelias“. Keliaujanti širdis – nenuilstantis mūsų gyvenimo variklis, skatinantis eiti svarbiausiais pažinimo keliais. Ir dar – tik tada, kai veda širdis, mūsų kelionė būna graži ir prasminga; juk, anot autorės Vilhelminos Urbonienės, „Į kalną – / ten aukščiau. / į kalną – ten ŽMOGUS/ ARČIAU… SAVE – TAVY AŠ PAMAČIAU“… Knygoje atsiskleidžia jausmų protrūkiai, ryškėja susimąstymas apie žmogiškumo apraiškas, gilėja supratimas apie žmogaus paskirties šioje žemėje misiją, apie amžinąsias ir nekintamas vertybes. Čia visko tiek daug – neišvardinsi… Ir viskas taip gilu – neišbraidysi savo kasdieniškomis, dažnai trūkinėjančiomis mintimis.
Mokytojos ir mokinio (tiesa, jau suaugusio) dialogas tikrai negali palikti abejingų. Dialogas – juk pokalbis. Kai vyksta gražus ir prasmingas kalbėjimas, gimsta ir susikalbėjimas, visada ryškėja prasmingi Tiesos slėpiniai. Tai išties reikšmingas palikimas – toks dialogas – išjaustas, išpuoselėtas… Knygoje 150 puslapių, kuriuose gali keliauti „gamtos, žodžių, minčių labirintais“ ir krauti į savo sąžinės ir širdies sąskaitą pageidaujamą valiutą: turi unikalią galimybę išbandyti susikurti savosios sėkmės formulę, gyvenimo receptą gyventi, arba panagrinėti atsakymus „kiek sveria TAIP ir NE“?
Būtina akcentuoti, kad knygoje daug nuostabių nuotraukų, skatinančių sumąstyti, kitomis akimis pažvelgti į kasdienybės stebuklą, pro kurį taip dažnai praeiname net nestabtelėdami; palikta vietos ir užrašams… Mintys, staigiai plūstelėjusios perskaičius, yra pačios tikriausios. Jas verta pasižymėti, nes tai patys svariausi širdies žodžiai, nesumeluoti jausmai.
Iš tiesų, žmogaus gyvenimo paskirtis – palikti savo pėdsaką žemėje. Ir nors visi jame pasižymime savo darbais, tačiau tobulas minčių dialogas, kuris sujungia kartų skirtumus, papildydamas išmintimi ir entuziazmu vienas kitą, leidžia giliau pažvelgti į save, stabtelėti ir dar kartą suvokti, jog giluminiai mūsų sielos klodai neišsemiami ir nepamatuojami; mes, nuolat neturėdami laiko, nesusimąstome ir retokai peržvelgiame savo vertybių skalę… O reikėtų, nors retsykiais. Tada ir į save sugebėtume pasižiūrėti kitaip.
Bet aš siūlau bent trumpam pakeliauti po Vilhelminos Urbonienės ir Andrejaus Gaidamavičiaus knygą. Ir nors tai bus nedaug – tik keli stabtelėjimai. Keliaujame? Tai turi įvykti Dabar…
Privalome turėti mintį: „Kelias prasideda mintyse“, kitaip juk nepajudėsime… „kai kalbiesi su savimi, pažadini pasąmonę, sąžinės Bermudų trikampį: gėdą, kaltę, baimę, norą nusipurtyti nepasitenkinimo jausmą ir keliauti į tikro pripažinimo viršukalnę“ … Tačiau svarbiausia – pažadini suvokimą, kad tiek daug savyje turi neatrasto, dar nepajudinto ir nenugludinto… Ar Tu jau kada susimąstei, kuriuos tris žmones galėtum įrašyti, norėdamas pasakyti: „Ačiū, kad esi“, ar bandei susikurti „savo vakcinos receptą“, o gal bandei sudaryti sakinį „iš tiek žodžių, kiek raidžių turi jūsų vardas“. Nebandei? Jei atidžiai skaitysi – negalėsi neišbandyti. Žaismingumu ir pozityvumu užkečianti knyga tikrai nebus perskaityta greitai – ypač, jei skaitysi širdimi… Tačiau toks skaitymas vertas: suprasi daugiau nei tikiesi. Ir tai tapts neįkainojama Tavo išmintimi – turtu.
Ar žinai, kas yra DNR? Tavo biologijos ar chemijos žinių čia tikrai nepakaks… ir nors pateikiami keli skirtingi variantai, aš renkuosi antrąjį: „Darna, Nuoširdumas, Ramybė“. Jei Tavęs toks atsakymas netenkina – natūralu: visi mes esame skirtingi. Kurk savąjį. O aš tegaliu pacituoti Vilės (taip ji save įvardija) žodžius: „Egoistai visada teisūs, nes esą visada reiklūs kitiems. Jie gyvena vienu supratimu: man reikia“.
Natūralu, jei skaitant, Tave užplūs sentimentai: „Negriaukime savyje žmogaus“ – rasti Motinos laiškai negali palikti abejingų… Prisiminimų prasmė gali būti matuojami vienu matu – giliu atodūsiu… Gali pabandyti sukurti laišką Kalėdų Seneliui, kuris Tau atneštų mieliausių prisiminimų virtinę (ypatingai tinka dabar)… Įsitikinkime, kad Laikas tikrai moka laukti… Prasmingiausia laukiančio Laiko išraiška – visada yra Motinos laukimas.: jis nebylus, žodžiais sunku apibūdinti dvasinės būsenos matmenis, tačiau labai svarbus ir reikalingas. Šie laiškai puikiai įrodė: jie laukė… šventu Motinos laukimu.
„Savivertė – tai indas, kurį reikia nuolat pripildyti“ – rašo Andrius (Andrejus Gaidamavičius)… Mes visi norime būti laimingi. „Vertikalės žmogaus sindromas: kylam – krintam ir vėl kylam, kad įveiktum save, kito savojo AŠ tamsiąją pusę.“ „Horizontalės žmogus, kuris bijodamas apkalbų, tampa kaip visi. <…> Ar tai jau nėra savęs įkalinimas?“ Taip prasmingai skamba: „Pinigai laimės neatneša. Laimė atneša pinigus“. Kodėl mes taip dažnai nesuvokiame paties svarbiausio? Dideli tampame juk ne tada, kai dideli užaugame, bet tada, kai turime didelę širdį ar reikalingi esame.
Kaip dieviškai ir paprastai skamba Andriaus žodžiai: „Mūsų kaime gyvena 7 žmonės. visi gyvename draugiškai, kaip tikri kaimynai. Bet priskirk juos 7 partijoms, 7 religijoms, 7 socialiniams sluoksniams, 7 tautinėms mažumoms, 7 seksualinėms orientacijoms… ir nebeliks nei draugystės, nei kaimynų… Tik 7 priešai.“ Jautri tema.. Be galo aktuali šiandieninei žmonijai. Nemokame sugyventi. Nemokame atleisti. Dvasinis šaltis – abejingumas, atstūmimas, neapykanta, pavydas, skirtstymas į keistas grupes, smurtas – pats žiauriausias. Jis stingdo sąžinę, naikina žmogaus orumą, atima viltį. Gali sunaikinti net gyvybę. O mes dar laukiame… Prašau: „parašykite susitaikymo formulę“, o gal geriau tęsk: štai „trys dalykai, kuriuos tuoj pat ištrinate iš savo gyvenimo“. Jauti, kaip sunku… Visada nelengva eiti į akistatą su savo sąžine… Bet verta.
„Iškilmingos kalbos retai būna reikšmingos, bet dažnai sakomos susireikšminusių žmonių“ – teigia Andrius… Ir tikrai kartais tyla pasako daugiau nei tirada žodžių, kurie birte byra, tačiau yra tušti ir nereikalingi. Žodžio svorį apibūdina ne ekstravagancija – dirbtinis puošnumas, bet vidinė elegancija, minties gilumas ir prasmė. Juos galima būtų vadinti širdies žodžiais, kurie, persmelkti skausmu nuo galvos iki pirštų galiukų, gali dovanoti sparnus ir išmokyti skristi…
Jau supratau: „net jei žinai, kad pralaimėjimas neišvengiamas, svarbu laimėti kiek galima daugiau laiko“ – skelbia Andrius. O Tu ar jau žinai, „Kas yra dėdė Kirminas manyje ir Tavyje, Žmogau?“ Ar susimąstei, kuria raide prasideda Tavo rytas? Perskaityk ir suprask, kad raidę rinktis gali Tu pats.
Norėčiau širdimi nuskenuoti knygą… Tada būčiau tikra, man minčių kryžkelėse jau nebebus baisu – širdis mokės susirasti tinkamiausią atsakymų variantą, nes tik „du dalykai pasaulyje neturi senaties termino: Meilė ir Tikėjimas, kad rytoj vėl išauš diena“.
Jeigu TAU šiandien trūksta meilės ar tikėjimo, jei Tave slegia šimtai nesibaigiančių problemų, – unikalus MEILĖS IR TIKĖJIMO žinynas TAU. Čia nerasi pateikto recepto, tačiau gausi unikalių patarimų. Tereikia tiek nedaug – TIK PERSKAITYTI.
Nuoširdžiausia padėka autoriams Vilhelminai Urbonienei ir Andrejui Gaidamavičiui. Jūs – nepakartojami.
