Menant Jurgį Kunčiną. Tarp eilučių

Prozininkas, poetas, vertėjas, eseistas Jurgis Kunčinas, prieš 75-erius metus sausio 13-ąją „gimęs po karo (Alytaus) miestely“, savo gyvenimu ir kūryba niekaip netilpo į patogų „normalumo“ stereotipą. Rašytojas mirė, palikęs ryškią brydę – ironija persmelktus, tačiau jautrumo ir skaudaus atvirumo kupinus romanus, apsakymus, noveles, eilėraščius ir esė. Jo autobiografinis romanas „Tūla“, net ir prabėgus beveik 20-čiai metų po rašytojo mirties tebėra skaitomiausių lietuvių autorių grožinės literatūros knygų penketuke.

Šiemet Alytaus garbės piliečio Jurgio Kunčino sukaktuvės buvo pasitiktos jo vardu pavadintoje bibliotekoje gyvais akcentais – prisiminimais, dainomis, meniniais ir literatūriniais intarpais. Vakaras be pompastikos ar liūdesio, kaip Jurgis ir būtų norėjęs, kaip kadais jis ir buvo sueiliavęs: „Viskas čia paprasta kaip ir pasauly: dora, nedora, bet gyva.“

Jaukus pasibuvimas bibliotekoje „Menant Jurgį Kunčiną“ pradėtas vizualinėmis interpretacijomis – trumpu įtaigiu filmuku, kurį sukūrė Tomas Pukys, Artūras Lavrėnovas ir Lukas Marčiulaitis.

Neapsieita ir be nūdienos technologijų. Rašytojo sūnus Paulius Kunčinas šypsojosi ir mojo į salę  susirinkusiai alytiškių publikai ir sesei Karolinai tiesiogiai iš Briuselio, o Alberto Antanavičiaus-Šekspyro atliekamos autorinės dainos atskriejo iš jo namų Vilniuje.

Dailininkė Karolina Kunčinaitė, susipažinusi su tėvu būdama šešiolikos, sakėsi Jurgį Kunčiną prisimenanti ne kaip rašytoją, o kaip tėvą:

„Jis buvo tėvas su labai dideliu rašytojo atspalviu. Mėgo bohemišką gyvenimą. O mano ateitį labai tiksliai nuspėjo, nupiešė ir aprašė. Netgi išsipildė jo vaizdinys, kad gimtadienį švęsiu Paryžiuje.“

Paulius Kunčinas sesei antrino:

„Mūsų tėvas buvo maištaujantis, ne sistemos žmogus, gyvenantis savo paralelinėj erdvėj. Jis buvo gamtos vaikas. Tokį patį pradą savyje jaučiu ir aš.“

Vienas ryškiausių Pauliaus vaikystės prisiminimų – trijų ar keturių dienų kelionė Merkiu su sustojimu ties Puvočiais. Esą, buvę labai smagu – tėtis ir dainavo, ir deklamavo, ir pasakojo įtaigias istorijas.

„Tėvas norėjo, kad ir aš, ir Karolina tarnautume menui, literatūrai, dvasiniam pasauliui, – atviravo Paulius ir, šyptelėjęs, pridūrė: – Karolinai pavyko – ji tapo menininke, o aš tarnauju kapitalistiniam pasauliui – tapau ekonomistu. Bet, kaip žinia, abi šios gyvenimo pusės yra svarbios: ekonomika leidžia išgyventi fiziniam pasauliui, o literatūra – dvasiniam.“

Daugiausia reiškęsis literatūroje Jurgis Kunčinas, kaip žinia, turėjo ir kitų stipriųjų pusių – draugus stebino fenomenalia atmintimi, taip pat buvo apdovanotas ir dailininko talentu. Tad J. Kunčino atminimui skirtas renginys be dailės intarpų yra sunkiai įsivaizduojamas. Todėl ir šįkart – dar nemačiusiems Jurgiui Kunčinui sukurtų ekslibrisų buvo vėl trumpam atverta mažosios grafikos paroda. Kitą menišką akcentą renginiui suteikė Gusto Jagmino tapybos darbų parodos „Vaizdas į Mėnulį“ atidarymas.

Pristatydamas savo parodą Gustas Jagminas teigė nesantis nei Jurgio amžininkas, nei giminė, nei bičiulis, o tik skaitytojas. Perskaitęs visas J. Kunčino knygas, o „Tūlą“ – net kelis kartus, G. Jagminas sakėsi tikrai supratęs, kodėl kažkada sklandžiusi „Bermudų trikampio“ sąvoka apima R. Gavelio, J. Ivanauskaitės ir būtent J. Kunčino triadą.

Pats Gustas, šiuo metu reziduojantis tarp trijų vietų – Vilniaus, Alytaus ir Daugų, pakvietė visus apžiūrėti jo fantazijų, vizijų ir nuojautų pasaulį atveriančią parodą. Įsimintinas paveikslas ekspozicijoje – „Vaizdas į mėnulį“ pavadintas taip pat kaip ir Jurgio Kunčino apsakymų rinkinys.

Keliolika Gusto Jagmino kūrinių bibliotekos salėje (Seirijų g. 2) kabės iki vasario 7 dienos, tad alytiškiai turės dar ne vieną progą juos apžiūrėti. Juk smalsu pamatyti kad ir tai, kuo vienas tapybos darbas susijęs su Algirdu Judicku, beje, Kunčino kūryboje atitinkančiu Žudicko personažą.

Popietė, menant Jurgį Kunčiną, netruko prabėgti. Muzikinius intarpus kūrė Jaunimo centro vokalistė Ugnė su mokytoja Aldona Ramanauskaite. O Alberto Antanavičiaus-Šekspyro apdainuota Lelijų gatvė, Kurortas, Dailidė ir pliažas ne vienam klausytojui sukėlė sentimentus.

„Taip ir supranti, kiek daug Alytaus šito žmogaus širdy“, – reziumavo buvusi Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vadovė Giedrė Bulgakovienė, pasidalijusi prisiminimais apie pirmąjį 1993-iaisiais jos organizuotą profesionaliosios literatūros renginį – susitikimą su rašytoju Jurgiu Kunčinu, kuris pasirodė besąs visiškai nepretenzingas žmogus.

Kuo tau būsiu ties piliakalniu, ties rožėm?

Ties anuo senu viaduku?

Ties rūkuotu gelsvo kranto ruožu?

Kuo buvau, tuo ir pasilieku.