Menas – tai savų išgyvenimų magija
Dusetų K. Būgos bibliotekos fojė (Zarasų r.) eksponuojami labai tapybiški, magiški ir paslaptingi Dusetų krašto menininkės Vilijos Visockienės sukurti paveikslai. Tai, kaip pati parodos autorė įvardijo, yra jos karpinių paroda. Tai jau antroji jos darbų paroda Dusetų K. Būgos bibliotekoje.
Vilija Visockienė pagal gimimą yra suvalkietė. Bet jau kuris laikas gyvena ir kuria Dusetose. Tai yra visapusiška menininkė. Ji ir fotomenininkė, literatė, tautodailininkė, knygų iliustratorė. Vilija yra surengusi šešias personalines fotografijos ir karpinių parodas Lietuvoje. Vieną karpinių – Sankt Peterburge. Dalyvavo 20 grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Japonijoje. Dalyvaudama Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos konkurso „Debiutas – 12“ konkurse, tapo nugalėtoja.
Drauge su Dusetų dailės galerijos menininkais dalyvavo meno mugėje „ArtVilnius – 16“. Yra iliustravusi dvi knygas, sukūrė keletą autorinių fotografijos ir poezijos knygų.
Ši, bibliotekoje eksponuojama Vilijos paroda, pasak autorės, yra dviejų ciklų: „Pirmykščio meno magija“, ir „Sėlių krašto ežerai“.
Parodos autorė labai įdomiai apibūdina pirmojo savo karpinių ciklo (2016) gimimo užuomazgas, susidomėjimą priešistoriniais žmogaus mąstymo vingiais ir jų patirties perteikimo subtilybes akmenyse, urvuose, sienose. Vilija Visockienė pasakoja: „Urvų piešiniai – iš jų seniausi datuojami vėlyvojo Paleolito laikotarpiu (prieš 40 000 tūkst. m.). Radimvietėse aptinkami piešiniai stebėtinai panašūs visame pasaulyje. Nors daugelis mokslininkų ilgą laiką atsisakė rimtai žiūrėti į paleolitinį meną kaip į rimtą, sudėtingą technologiją ir dvasiniais išgyvenimais pagrįstą procesą, galiausiai buvo visuotinai pripažinta, kad priešistorinės Europos urvų piešiniai nėra vien medžioklės magijos apeigų sudėtinė dalis. Šio laikotarpio mene apskritai galima įžiūrėti kosmologinį pirmykščio žmogaus vaizduotės žaismą, kabinimąsi į kažko, aukštesnio už save ir laukinę buitį, poreikį. Tyrinėtojai paleolito mene gana dažnai pastebi racionalių žinių užuomazgas: kalendorių, skaičiavimą ar raštą.“
Šie parodos autorės pastebėjimai leidžia lankytojams ieškoti tų pirmykščio žmogaus gyvenimo ir mąstymo slėpinių Vilijos karpiniuose. Labai ryškiai skiriasi ir menininkės karpinių išpildymo technika, lyginant su pirmąja paroda mūsų bibliotekoje. Pirmoje parodoje buvo daug lengvumo, ažūrinės karpymo technikos elementų, ryškūs buvo tautinio paveldo motyvai. Dabar jaučiasi, kad karpinių autorei yra įdomios pirmykščių žmonių meno paslaptys ir didelis noras tą savo jauseną perteikti dabar gyvenantiems. Jaučiasi autorės įkvėpimas ir džiaugsmas, kad savo karpiniais prisilietė prie amžių paslapčių, kad rado tai, ko ieškojo jos meniška prigimtis Juoda, balta ir raudona spalvos karpiniuose irgi yra labai reikšmingos, nes dvelkia paslaptimis ir neribotomis menininko galimybėms atsiliepti į labai, labai tolimos praeities magiją, sukurti spalvas, kurios gali būti užgimusios tik menininkės fantazijose ir jausmuose. Spėjama, kad tai dar tik pradžia jos meninių ieškojimų kelyje.
Antrąją parodos ciklo dalį – „Sėlių krašto ežerai“ autorė sukūrė 2017 metais. Vilija labai vaizdingai nupasakojo šio ciklo meninių išraiškų kūrimo ištakas. „Šis ciklas sukurtas tyrinėjant žemėlapyje mūsų ežerų formas. Jų krantų linijos dažnai būna įdomios, primenančios įvairiausias tiek mitologines, tiek atklystančias iš pasąmonės būtybes. Ilgai į tuos ežerus žvelgiant, galima ne tik pamatyti visokiausius fantastiškus sutvėrimus, bet ir išgirsti nebūtin prasmegusių legendų atgarsius.“ Autorė savo karpiniuose įvardino tik penkis ežerus – pačius didžiausius, pačius žinomiausius mūsų krašte – Zarasas, Sartai, Luodis, Stelmužė, Duburys. Dabar lieka tik mums, parodos lankytojams, žiūrint į pilnus paslapčių ir magijos Vilijos Visockienės paveikslus atkurti savose atmintyse tai, ką mes žinome apie savo kraštą, apie savo miškus, ežerus, amžinąsias versmes ir amžinąsias vertybes, kurios suformavo mūsų tapatybę, mūsų buvimo žemėje paskirtį … o gal mus – kaip kosmoso dalelę.
