Meninio skaitymo paslaptys – iš aktorės lūpų
Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinėje mokykloje viešėjo aktorė Eglė Driukaitė, kuri 5–10 klasėse vedė edukacinį užsiėmimą apie meninio skaitymo ir sceninės raiškos meistriškumą.
Idėja pasikviesti aktorę kilo lietuvių kalbos mokytojai Irenai Stefanovič. Lietuvių kalba yra bene universaliausias mokomasis dalykas, kurį galima integruoti su daugeliu kitų, o su teatru, vaidyba sieja itin glaudus ryšys.
Vienas pagrindinių šiuolaikinės mokyklos uždavinių yra multidiscipliniškumas. Dalykų sintezė teikia galimybių mokyti kūrybiškai, mokiniai aktyviai dalyvauja mokymosi procese, nebūdami vien pasyvūs žinių gavėjai. Lietuvių kalba su teatro menu jungiama jau nuo pradinių klasių, mokant bendrauti su kitais, stengiantis juos išgirsti, išklausyti, suprasti ir atitinkamai reaguoti, perteikti kūrinio mintį stengiantis taisyklingai tarti kalbos garsus, tinkamai intonuoti. Vėliau prisideda skaitymas, jo suvokimas, interpretacija inscenizuojant.
Meninis skaitymas yra vienas iš dažnesnių saviraiškos būdų, jau nuo seno labai svarbus lavinant skaitymo įgūdžius: ugdo kūrybinį ir kritinį mąstymą, skatina protinę veiklą, kalbos įgūdžius, padeda ugdyti dėmesio koncentraciją. Skaitydamas žmogus įsivaizduoja tai, ko nėra matęs, pasineria į teksto herojaus išgyvenamas emocijas. Geriausiai apie meninį skaitymą išmano profesionalūs atlikėjai, iš čia ir atsirado mintis pasikviesti aktorę, kad ši pasidalintų meninio skaitymo paslaptimis su mokiniais.
E. Driukaitė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo aktorinio meistriškumo bakalauro ir magistro laipsnius bei ryšių su visuomene magistro laipsnį Vilniaus universitete. Žiūrovams ji labiau pažįstama iš televizijos: vaidino serialuose „Gedimino 11“, „Broliai“, „Mano mylimas prieše“, „Moterys meluoja geriau“, „Vyno kelias“, „Baisiausia mano gyvenimo savaitė”.
Aktorė atliko su vaikais įvairių praktinių užduočių, kurios padėjo pajusti skaitymo grožį ir atvėrė platesnius skaitymo horizontus. Grožinė literatūra visų pirma veikia skaitytojo jausmus, vaizduotę, jos skaitymas visada yra subjektyvus aktas, kuriam įtakos turi ir jausmas, ir fantazija, ir asmeniška patirtis. Kiekvienas tekstas yra tam tikra prasmė, savotiška pasaulio vaizdo iškarpa, kurią skaitytojas turi atkurti savo vaizduotėje, mintyse.
Pasak aktorės, meno kūrinio supratimas yra individualus, netelpantis į kokius nors apibrėžtus rėmus, negali būti vienintelio požiūrio į kurį nors eilėraštį, apsakymą ar kitą meninį tekstą. Jokie du žmonės nesupras teksto visiškai vienodai, kadangi jokie du žmonės neskaitys jo visiškai tokiomis pat sąlygomis. Aktorė pademonstravo vaikams, kaip teksto supratimą veikia skyrybos ženklų paisymas, intonacija. Mokiniai tuo įsitikino skaitydami Almos Karosaitės eilėraštį „Trakšt ir brakšt“. Vaikiškas kūrinėlis virto siaubo istorija ir nuotaikingu animacinio filmuko stiliaus pasakojimu skaitant jį su atitinkama intonacija. Eglė atskleidė, kiek daug žmoguje slypi jausmų atspalvių. Pavyzdžiui, perduodami iš rankų į rankas greta sėdinčiam draugui knygą tariant frazę „Ar ši knyga man?“ vieni išreiškė džiaugsmą, kiti – nustebimą, treti – nepasitenkinimą.
Aktorė pateikė naudingų patarimų, kaip suvaldyti jaudulį prieš viešąją kalbą, kaip lavinti balsą, tarimą. Mokiniams ypač įsiminė tokie mimikos lavinimo pratimai kaip žiovulys ar kuo didesnio kramtomosios gumos gumulo kramtymas. Ką gi, dabar jie žinos, kaip pateisinti žiovulį ar kramtymą pamokų metu. Ypač smagus pratimas, lavinantis artikuliaciją, buvo visiems gerai žinomos greitakalbės „Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“ tarimas įvairiu tempu ir intonacija. Šios pratybos parodė, kad mūsų balsas – bene stipriausia įtaigos poveikio priemonė, o klausytojus veikia mūsų balso intonacija.
Edukacinio užsiėmimo metu atliktos užduotys ir patarimai neabejotinai pravers per literatūros pamokas, taip pat ruošiantis meninio skaitymo konkursams. Pastarųjų nuostatuose paprastai nurodomi tokie reikalavimai kaip skaitovo gebėjimas suprantamai perteikti klausytojui pasirinkto kūrinio mintį, gebėjimas įtaigiu žodžiu, mintimi ir emocija veikti klausytojus, sceninė laikysena. Aktorei ne kartą yra tekę dalyvauti meninio skaitymo konkursų vertinimo komisijose. Ji pabrėžė, kad svarbu, jog kūno plastika ir rankų judesiai būtų natūralūs, o ne specialiai sugalvoti. Nebūtina trinti delnus norint parodyti, kad šalta, ar imituoti sparnų plasnojimą, sakant veiksmažodį „skrenda“.
Klausydamiesi, kaip scenos profesionalai – Rita Staliliūnaitė ir Rolandas Kazlas – skaito Salomėjos Nėries poeziją ir Kristijono Donelaičio „Metus“, mokiniai įsitikino, kad teksto prasmę ar emociją galima perteikti žvilgsniu, balso tembru, intonacija ar net kūno laikysena. Ilgesingas R. Staliliūnaitės žvilgsnis atskleidė melancholišką poetės S. Nėries prigimtį, o tinkami loginiai kirčiai bei pauzės perteikė donelaitišką kalbėseną.
Pasak aktorės E. Driukaitės, per valandą trukusį užsiėmimą tik trumpai peržvelgta tai, ko muzikos ir teatro akademijoje mokoma ketverius metus. Žinoma, per vieną pamoką mokiniai netapo aktoriais, tačiau tikrai įgijo naujos patirties, išbandė save aktorinio talento paieškose. Susitikimo iniciatorė lietuvių kalbos mokytoja I. Stefanovič pabrėžė kontakto su menininkais, perduodančiais savo idėjas apie teatrą ir savo patirtį, svarbą. Mokiniams tai suteikia galimybę susikurti turtingą informacijos saugyklą, kurią turėdami jie gali patys modeliuoti savo kūrybingumo lauką ir kryptį. Tik atvira, neužsisklendusi akademiškume mokykla šiandien gali pažadinti mokinių kūrybiškumą.
