Metai su keliamomis palūkanomis: už pigius pinigus anksčiau ar vėliau tenka susimokėti
Praėjo lygiai metai nuo pirmojo per pastarąjį dešimtmetį bazinių palūkanų normų pakėlimo. Europos Centrinis Bankas (ECB) ketvirtadienį jas padidino devintą kartą iš eilės, iki 3,75–4,5 proc. intervalo. Stebint be atokvėpio keliamas palūkanas, peršasi viena išvada – kuo ilgiau jos laikomos dirbtinėse žemumose, tuo didesnio šoko reikia siekiant jas grąžinti į normalų lygį. Optimizmo suteikia tai, kad pinigų politikos formuotojai pačių veiksmais pademonstravo, jog būtent pinigų kiekio mažinimas yra būdas suvaldyti infliaciją. Tai leidžia tikėtis, kad ateityje tokio masto pinigų spausdinimo nebematysime.
Per visą euro zonos gyvavimo istoriją palūkanos niekada nebuvo pakeltos tiek daug ir per tokį trumpą laiką. Dar praėjusių metų liepą jos siekė -0,5 – 0,25 proc. intervalą ir per metus buvo pakeltos 4,25 proc. punktais. Didžiausią frustraciją ir nerimą paskolų turėtojams ir visai ekonomikai sukėlė net ne palūkanų dydis, o jų augimo intervalas ir skuba. Pasiekti ekonomikos atšalimą pinigų politikos formuotojai turėjo per rekordiškai trumpą laiką: vos per dvylika mėnesių.
Natūralu, kuo ilgiau žmonės pratinami prie pigių paskolų, tuo skaudžiau reaguoja į bet kokius skolinimosi kainos pokyčius. Ties nuliu laikytos palūkanos buvo ne norma, o anomalija. Jeigu pasiskolinti praktiškai nieko nekainuoja, žmonės neturi absoliučiai jokių paskatų atidėti savo vartojimo, taupyti. Tai kenkia pinigų sveikatai, nes jie praranda vertę.
Mažinamas apyvartoje esantis pinigų kiekis
Pinigų kiekį centriniai bankai paveikia ne tik palūkanų normų reguliavimu. Skolinimosi kainos mažinimas skatina kredito aktyvumą, bankai išduoda daugiau paskolų. O būtent tai lemia pinigų kiekio didėjimą.
Antra vertus, ECB taip pat vykdė kiekybinį skatinimą, ir pinigus į ekonomiką liejo ne tik nulinių palūkanų dėka, bet ir supirkinėdamas vertybinius popierius, valstybių obligacijas. Pandemijos metu centrinio banko portfelis išsiplėtė dvigubai – iki 5 trln. eurų. Būtent pastaruoju – kiekybinio skatinimo kanalu pinigų politikos formuotojai pinigų kiekį euro zonoje per pandemiją galėjo padidinti ketvirtadaliu, o Lietuvoje daugiau nei per pusę. Tai reiškia, kad mūsų ekonomikai praktiškai neaugant, už tą patį gėrybių kiekį atsiskaityti buvo naudojamas žymiai didesnis eurų kiekis. Dėl to patyrėme visuotinę infliaciją. Todėl tai, kad jau tvarkomasi ne tik palūkanų, bet ir kiekybinio skatinimo „darže“, leidžia tikėtis kainų normalizacijos.
Siekdamas prislopinti rekordinį kainų augimą, ECB apvertė aukštyn kojom pinigų politikos įrankius ir pradėjo „išiminėti“ per pandemiją prispausdintus pinigus. 2022 m. kovą buvo nutraukti vertybinių popierių pirkimai pagal Specialią pandeminę pirkimo programą, kuriai skirta net 1,85 trln. eurų. Pernai birželį paskelbta apie Turto pirkimo programos nutraukimą, taip pat apie planus kelti palūkanas, tačiau tuo pat metu buvo rengiamas naujas įrankis – Transmisijos apsaugos instrumentas, kuriuo pažadėta, esant poreikiui, supirkti labiausiai prasiskolinusių euro zonos šalių obligacijas. 2023 m. vasarį paskelbta apie Turto pirkimo programos portfelio mažinimą po 15 mlrd. per mėnesį, o gegužę – apie reinvestavimo iš šios programos visišką nutraukimą.
Pinigų politikos formuotojų sprendimai jau lėmė unikalų reiškinį – apyvartoje esančio pinigų kiekio mažėjimą. Šiemet pirmą kartą per visą euro zonos gyvavimo istoriją siauriausio pinigų kiekio rodiklio (M1) augimas tapo neigimas. O metų viduryje apyvartoje esančių pinigų sumažėjo net 6 proc. Tai reiškia, kad apyvartoje yra mažiau pinigų, negu buvo pernai.
Nors ir mažais žingsniais pradėtas, toks pinigų politikos normalizavimas išeis į mūsų visų pinigų sveikatą – po truputį jie galės tinkamai atlikti mainų, vertės kaupimo ir apskaitos vieneto funkcijas.
Nepamirškime: pinigų spausdinimas visada lemia jų nuvertėjimą
Nors centrinio banko atstovai kol kas to aiškiai neįvardijo, jų veiksmai aiškiai demonstruoja, kad infliacijos valdymas yra susijęs su pinigų kiekio mažinimu. Tačiau dėmesys iki šiol nukreipiamas į kitas priežastis, kurios galėtų paaiškinti tik tam tikrų prekių segmentų, o ne visuotinį kainų augimą. Vis dėlto vienintelė visuotinio kainų šuolio priežastis yra mūsų pinigų vertės praradimas, nulemtas beprecedenčio masto pinigų spausdinimo.
Už pigius pinigus anksčiau ar vėliau vis tiek reikia susimokėti. Pinigų spausdinimas nesukuria ekonominės gerovės, o tik jos iliuziją. Jeigu šių pamokų neišmoksime, gali būti, kad grįšime į panašią situaciją, kai susidūrus su ekonomikos sunkumais centrinis bankas vėl imsis vykdyti pigių pinigų politiką. Realias to pasekmes pastaruoju metu jaučia ne tik paskolų turėtojai, bet ir plėtrą sustabdžiusios įmonės, maisto prekes parduotuvėje besirenkantys gyventojai. Kol nebus aiškiai įvardijama, kad centrinio banko sprendimai turėjo reikšmingą įtaką įgalinant rekordinę infliaciją euro zonoje, kyla rizika, kad ir toliau bus susiduriama su reikšmingu valiutos nuvertėjimu.
