Metų mokytojas Mantas Karanauskas: „Įdomiausia ne būti kalno viršūnėje, o kopti iki jos“

2024-ųjų Metų mokytoju išrinktas Balsių progimnazijos ir Šiaurės licėjaus geografijos mokytojas Mantas Karanauskas didžiuojasi gautu įvertinimu, tačiau prisipažįsta, kad pats nesijaučia esąs geriausias Lietuvoje. „Tiesa, kad esu vienas aktyviausių pedagogų: atvirai kalbu apie švietimo problemas ir skaudulius, drąsiai viešumoje reiškiu savo nuomonę, matyt, tai irgi yra dalis to, kodėl būtent aš gavau šį apdovanojimą“, – sako jis.

Tai, kad mūsų šalyje organizuojami Metų mokytojo rinkimai, anot Manto, rodo, kad švietimo sritis ir jame dirbantys žmonės yra įdomūs ir svarbūs ne tik pačiai švietimo bendruomenei, bet ir visuomenei: „Visgi lipant į kalną įdomiausia ne būti kalno viršūnėje, kai ją pasieki, o kopti iki jos“.

Patarė kreiptis į 100 mokyklų

Mokykloje mokytoju Mantas dirba jau 11 metų. Istorija, kokiu būdu ir kaip jis atkeliavo į mokyklą, pasak jo, grįsta visų pirma jo paties atkaklumu. Baigęs mokyklą, Mantas ėmė studijuoti geografijos pedagogiką tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete (šiuo metu – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), o po kelerių metų papildomai baigė turizmo vadybos studijas, ir tuomet pradėjo ieškoti darbo.

Pirminis jo planas buvo padirbėti turizmo agentūroje – vienoje iš jų jam pavyko įsidarbinti puse etato. Nors darbo užmokestis buvo visai nedidelis, visgi Mantas įvertino tai, kad, studijuojant magistrantūrą, to susimokėti už bendrabutį pakaks. Laikui bėgant kilo mintis pamėginti įsidarbinti ir mokykloje.

„Kartą giminaitis pavėžėjo mane automobiliu iki mano gimtosios Šeduvos, nes pats tuo metu automobilio neturėjau. Mums bevažiuojant jis pasiteiravo, ar ieškau darbo ir kokio? Prisipažinau, kad esu išsiuntęs savo gyvenimo aprašymą vienai ar dviem mokykloms ir norėčiau padirbėti mokytoju. Jis šyptelėjo ir patikino, kad reikia išsiųsti užklausą 100 mokyklų ir galbūt tuomet pavyks sulaukti teigiamo atsakymo. Taip ir padariau: užsiplikiau ryte kavos, pasirašiau gerą motyvacinį laišką ir išsiunčiau jį visoms Vilniaus mokykloms su užklausa, kad galbūt jiems reikėtų geografijos mokytojo. Ir gavau tris atsakymus. Vienos mokyklos atstovas patikino, kad geografijos mokytojo jiems nereikia. Antrame laiške buvo rašoma, kad mokyklos direktorė šiuo metu atostogauja ir man bus atsakyta rugsėjo mėnesį, bet iki šiol iš ten man niekas taip ir neparašė. Iš trečiosios mokyklos gavau atsakymą, kad jiems reikalingas geografijos mokytojas, bet tik mėnesiui laiko, tad jei man tinka, esu laukiamas. Aš sutikau“, – savo karjeros pradžią mokykloje prisimena M. Karanauskas.

Taip Mantas pradėjo dirbti Vilniaus Balsių progimnazijoje: mėnesį laiko jis mokė vaikus geografijos dalyko, pavaduodamas mokytoją, kuriai užsitęsė atostogos. Po mėnesio mokyklos direktorė pasiūlė Mantui pasilikti – vesti tris pamokas per savaitę, tuo pačiu puse etato darbuotis mokytojo padėjėju. Metus laiko Mantas taip ir dirbo, kol sužinojo, kad jo kolegė išeina į kitą darbovietę – tuomet jam buvo pasiūlytas pilnas geografijos mokytojo etatas.

„Kai tik įsidarbinau, maniau, metus laiko padirbėsiu, o jau tada žiūrėsiu, kaip čia viskas galės būti toliau. Tačiau po metų jau aiškiai žinojau, kad ir toliau noriu dirbti mokykloje: mane turbūt labiausiai motyvavo puiki atmosfera kolektyve, šaunūs kolegos. Išties jaučiausi esantis savo vietoje, dariau tai, kas man patinka ir yra įdomu. Žinoma, pirmosios pamokos nebuvo lengvos, tenka pripažinti, kad iššūkių buvo ir nemenkų. Bet štai jau 11 metų dirbu mokykloje, vadinasi, kaip ir pavyko“, – juokėsi M. Karanauskas.

Ties tuo galėjo baigtis jo, kaip mokytojo, karjera

Paklaustas, kokie didžiausi iššūkiai anuomet laukė jo, kaip pradedančio mokytojo, Mantas iškart prisimena vieną konkretų pavyzdį.

„Iki šiol labai gerai prisimenu vieną klasę, kuri turėjo du klasės vadovus, kas šiaip jau yra retas atvejis mokykloje. Bet toje klasėje buvo rimtų drausmės problemų – vienas klasės auklėtojas, kūno kultūros mokytojas, buvo atsakingas už tos klasės drausmę, o kita auklėtoja buvo atsakinga už tos klasės dokumentaciją. Tai buvo klasė, su kuria dirbant net ir tiems mokytojams, kurie turėjo daugybę metų darbo mokykloje patirties, buvo didelis iššūkis. Su tais iššūkiais bei sunkumais susidūriau ir aš. Būdavo, ateinu į klasę, ruošiuosi sėsti prie savo stalo ir matau – ant kėdės pribarstyta smeigtukų. Iš pradžių ėmiausi metodikos su jais tartis ir taikiai spręsti situacijas, neiti į konfliktą. Bet tada, pamenu, labai aiškiai suvokiau, kad jeigu tokių klasių, kurių didžioji dalis mokinių yra visiškai nemotyvuoti, būtų daugiau, tikėtina, kad ties tuo ir būčiau baigęs savo kaip mokytojo karjerą. Visa laimė, kad tik viena klasė buvo sudėtinga, o buvo dar devynios klasės, kurių pamokų laukiau. Tai ir nugalėjo. Tai buvo mano stiprybė šioje situacijoje“, – pasakoja M. Karanauskas.

Pirmuosius žingsnius mokykloje žengiantiems pradedantiesiems pedagogams jis iki šiol pataria žengti į mokyklą drąsiai. Itin svarbu į pirmąsias pamokas įdėti kuo daugiau pastangų ir drąsos. Anot Manto, nuo pirmųjų pamokų priklauso, kas toliau tas pamokas ves: ar jas ves mokytojas ir jis palaikys tvarką klasėje, mokys ir ugdys, ar, jeigu jis to nedarys, iniciatyvą perims patys mokiniai. Čia jau kaip krepšinyje: kai pralaimi 30 taškų, tad kad ir kiek bebūtų likę laiko iki rungtynių pabaigos, perimti persvarą į savo pusę yra itin sudėtinga.

Vaikai gudrauja, pasitelkdami dirbtinį intelektą

Per tuos 11 metų, kuriuos praleido dirbdamas mokytoju mokykloje, Mantas sako, kad jis ir pats labai pasikeitė. Pirmaisiais metais ypatingai daug dėmesio reikėdavo skirti pasiruošimui pamokoms, kur kas daugiau laiko resursų reikalavo ir atsiskaitomųjų darbų taisymas. Įgijus patirties, dabar viskas vyksta kur kas greičiau ir paprasčiau: Mantui užtenka peržiūrėti, kokios yra temos, susidaryti pamokos planą. Jeigu anksčiau jis rašydavo planą raštu ant popieriaus, tai dabar planas yra tiesiog jo mintyse – į kiekvieną pamoką jis eina mintyse apgalvojęs, ką pamokos metu mokiniai veiks, ko jie bus mokomi, ką Mantas pasakos ir kokie bus pamokos akcentai.

Darbas mokykloje priklauso ne tik nuo patirties – daug kas keičiasi ir priklausomai nuo laikmečio. Pastaruoju metu mokymosi procese vis dažniau dalyvauja ir dirbtinis intelektas.

„Vienos pamokos metu mokiau vaikus apie atsinaujinančius energijos išteklius. Daviau jiems kūrybinį darbą – vos po penkių minučių pamačiau, kad dauguma mokinių vos ne didžiausią projektą padarė. Klausiu, kaip? O mokiniai paaiškino, kad pasitelkė dirbtinį intelektą, tad visus atsakymus jau turi. Tai buvo puiki proga pasikalbėti apie tai, kad turėti visus atsakymus, kuriuos pateikia dirbtinis intelektas, yra puiku, tačiau svarbu ne vien tik gauti rezultatą – mokinys labai paauga, kai to rezultato jis pats ieško“, – akcentuoja pašnekovas.

Kad sudomintum mokinius, kuri mini spektaklį

Sudominti geografijos mokslu mokinius nėra sunku – gerai pasiruošus pamokai, mokiniams galima pateikti labai įdomių faktų bet kuria tema. Tiesa, vaikai jau nelabai ir nustemba, jei pamokos metu jiems parodai filmą, sukuri skaidres, jei darai apklausą ar atsiskaitymą per mobiliuosius telefonus. Tik, pasak Manto, technologijų naudojimas neturėtų būti per dažnas.

„Pamenu, vaikams daviau užduotį iki kitos pamokos išmokti valstybių sostinių pavadinimus, žinoti jų geografinę padėtį. Ir nusiunčiau jiems nuorodą, kurią paspaudę jie galėjo jas išmokti virtualiu būdu, taip pat atsiskaityti naudodami mobiliuosius telefonus. Už tai buvo rašomas įvertinimas. Gan greitai pasipylė atsakymai ir beveik visi mokiniai gavo aukščiausius įvertinimus – kone vien dešimtukai! Nesu tikras, ar tą programėlę galima kaip nors nulaužti, apeiti, bet nuo to laiko sau pasakiau, kad galbūt atsiskaitymams geriau vėl naudoti popierinius testų variantus“, – juokėsi M. Karanauskas.

Pašnekovas neslepia: kartais, kad sudomintum mokinius, tenka surengti kone mini spektaklį. Ir viena to spektaklio dalių yra mokytojo balsas: net balso tembrą turi nustatyti tinkamą, t.y. jeigu rėksi ar kalbėsi labai garsiai, mokiniai neklausys, o jeigu kalbėsi ypač tyliai, tai girdės tik tie, kas sėdi priekyje. Svarbi ir greita reakcija pamokos metu: jei sugalvoji įdomų pamokos scenarijų, bet pamatai, kad pamoka tokiu būdu nepavyksta, reikia iškart keisti metodiką ir mokyti kitaip. Žinoma, greitas persiorientavimas galimas turbūt tik įgijus atitinkamos šio darbo patirties.

„Kartą mokinys manęs paklausė, kodėl jam reikia žinoti kur yra, pavyzdžiui, Ispanija ir kokioje ji yra klimato juostoje, – pamena pašnekovas. – Aš jo pasiteiravau, kuo jis nori būti ateityje, ir išgirdau, kad jis nori tapti krepšininku. Pasiūliau įsivaizduoti, kad jis žiemos metu skrenda su savo krepšinio komanda į Madridą, kur net žiemos metu yra pakankamai šilta, ir jis išlipa iš lėktuvo apsivilkęs šilčiausią paltą, su šilčiausia kepure ir apsimaturiavęs šaliku. Ko gero, daug kas į jį žiūrėtų kaip į keistuolį ir juoktųsi. Arba jei žiemos metu vyktų į Latviją ir būtų apsivilkęs tik šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis – taip pat būtų komiška situacija. Štai tuomet mokinys visgi pripažino, kad šios žinios jam reikalingos“.

Planas – parašyti antrąją knygą

Pradėjęs dirbti Vilniaus Balsių progimnazijoje, Mantas įkūrė ir pradėjo kuruoti mažąją 3-6 klasių mokinių savivaldą. Kiekvienų metų kovo ir balandžio mėnesiais mokytojas su mokiniais renka panaudotas baterijas ir priduoda jas surenkančiai bendrovei – tai puiki proga pakalbėti su mokiniais ir apie tvarumą.

Mantas taip pat yra įkūręs Jaunųjų keliautojų klubą: „Kai pradėjau vaikus mokyti geografijos, kartas nuo karto suorganizuodavau kokią nors išvyką pamokų metu. Vaikams edukacijos labai patiko, bet puikiai suvokiau, kad negaliu jų organizuoti dažnai ir ypač pamokų metu, nes nukentės mokinių žinios. Taigi nusprendžiau pasiūlyti vaikams papildomą privačią veiklą, įkurdamas Jaunųjų keliautojų klubą. Mūsų pirmoji kelionė, į kurią leidomės prieš 7-8 metus, buvo į Nidą. Klubą iš pradžių lankė 8 mokiniai, o štai dabar ją lanko jau 28, kartais net į klasę vos sutelpame“, – džiaugėsi jis.

Pirmosios kelionės metu išvykus į Nidą, tai tapo kasmetine tradicija – Jaunųjų keliautojų klubo nariai kasmet ten vyksta žiemą. Mantas juokiasi, kad pirmaisiais metais, su būriu vaiku apsistodavęs viešbutyje, vis sulaukdavo klausimo, kas tokio vyksta Nidoje, dėl ko jie visi čia atvyko. Mantas atsakydavo, kad nieko nevyksta, todėl jie ir atvyko. Kelionės metu Nidoje vaikų laukia naktiniai žygiai, edukacijos, lankymasis muziejuose ir kt.

Ir tai dar ne viskas, ką veikia Mantas – jam buvo kilusi idėja pasakoti vaikams apie įvairias profesijas. Tiesa, pradėjęs ieškoti apie tai informacijos, jis susidūrė su jos stygiumi: knygyne jam buvo pasiūlyta plona knygelė, kuriame profesijos buvo pristatinėjamos itin primityviai, t.y. kad policininkas padeda žmonėms, ugniagesys gesina gaisrus, chirurgas operuoja žmones ir t.t. 

Matydamas tokios literatūros stygių, jis nusprendė parašyti knygą. Iš pradžių planavęs pakalbinti dešimt įvairių profesijų atstovų, galiausiai savo knygoje pašnekino net 23 – žurnalistą, žirgų kaustytoją, delfinų trenerį ir kt. Praėjus penkeriems metams nuo pirmosios knygos išleidimo, Mantas jau turi planą ir idėjų parašyti antrąją knygą, tiesa, šiuo metu tam kiek trūksta laiko.

Paklaustas, kaip jam pavyksta atrasti laiko tokiai gausybei skirtingų veiklų, M. Karanauskas pabrėžia, kad visi turi vienodą laiko kiekį, t.y. 24 valandas paroje, bet viską lemia laiko vadyba: „Svarbiausia gerai susidėlioti savo dienotvarkę ir susiplanuoti norimas nuveikti veiklas. Jeigu susiplanuoji teisingai, viską spėji. Žinoma, kartais nukenčia mano laisvalaikis ar poilsis – dažnai tenka pamokoms ruoštis sekmadieniais, kai tądien iš tiesų reiktų ilsėtis. Bet kiekviena veikla, kurią darau, ir kiekviena bendruomenė, kurioje būnu, yra labai skirtinga, tad tam skirtas laikas turi žavesio“, – sako jis.