Mikroorganizmai – tikrieji žmonijos istorijos kūrėjai

Yra daug teorijų apie tai, kas lemia istoriją – asmenybės, gamybos priemonių nuosavybė, ekonomika, geografija, laimėti karai, demografija… Jei daug, taip matyt nei vienos teisingos. 2020 metų pandemija perša dar vieną istorinio fatalizmo konceptą: žmonijos istoriją kuria ne asmenybės, netgi visai ne žmonės. Ją kuria mikroorganizmai.

Istorikas William H. MacNeill dar prieš pusę amžiaus surinko ir sudėliojo epidemijų istoriją, kuri stebėtinai sutapo su svarbiais civilizacijų raidos etapais. Epidemijos yra natūralios žmogiškų kontaktų palydovės. Civilizacijų vystymuisi reikia bendravimo, tačiau bendraudami ne tik prekiaujame ar perduodame informaciją. Bendraudami pernešame ligas sukeliančius mikroorganizmus.

Minėtas autorius pastebi, kad Romos imperijos plėtrai ne kartą trukdė ne barbariškų genčių pasipriešinimai, bet aniems laikams paslaptingos ligos, sargdinusios legionierius, o kartu ir visus Romos piliečius. Autorius suskaičiavo net 11 epidemijų, paveikusių šalies karinę ir ekonominę galią. Didžiausios epidemijos 65 ir 165 metais, kaip spėjama galėjo pražudyti iki trečdalio šalies gyventojų.

Europiečiai pabandė globalizuotis ir plėsti ryšius su likusiu pasauliu vėlyvaisiais viduramžiais buvo nubausti maru. Juodąją mirtį, o iš tikro bakteriją, moksliškai vadinamą Yersinia pestis, platino žiurkės, tačiau ją iš esmės atnešė tie, kurie buvo atsakingi už tarptautinę prekybą. Prekyba gal ir atnešė pelną, bet galiausiai pražudė kaip kur ir gerą pusę daugiausia miestų bet pakankamai daug ir kaimų gyventojų. 1346 metai, kuomet būtų taip miela rašyti žavaus Renesanso istoriją, tapo žiaurios Europinės pandemijos data. Tačiau ir čia istorikai įžiūri pozityvą. Pasikeitus žmonių „kontingentui“, pasikeitus gyvenimo būdui atsirado daug naujų idėjų, kurios, kaip manoma atvedė į naujausiųjų laikų modernizaciją.

Beje, europiečiai suprato, kad nuo maro galima pabėgti. Jie sugalvojo karantiną (iš esmės quarantine reiškia keturiasdešimties dienų izoliaciją). Viduramžių metodas, kaip regis, nepaseno iki šios dienos. Sako, kad tai net ne italų, o senovės graikų išmonė. Tuo įdomiau.

Mikrobai nulėmę ne tik Europos istoriją.

Šiandien jau neabejojama, kad Kolumbo ekspedicijos XV pabaigoje nugabeno į Ameriką ne tik pirmuosius europiečius, bet ir užkratus ligų, kurioms Vakarų pusrutulio gyventojai nebuvo atsparūs. Net ir be jokios blogos valios europietiški mikrobai efektyviai vykdė etninį valymą, marindami vietinius Karibų salų gyventojus, o vėliau ir kontinento indėnus.

Netiesą kalba istorikai teigdami, kad saujelės drąsių ispanų sugebėdavo nugalėti ir užkariauti indėnų imperijas. Tikrąją jų istoriją nulėmė ligos – ypač raupai. Spėjama, kad dėl šios viruso sukeliamos ligos galėjo mirti apie du trečdaliai vietinių bendruomenių narių. Europiečiai buvo didžiai nustebę, indėnai – totaliai pasimetę. Kalbėjo, kad jų pagoniški dievai išdavė. Dievai, tiesa, mikrobų nevaldė.

Tai buvo europiečių „dovana“ Amerikai. Tačiau Amerika savaip neliko skolinga. Pirmojo Pasaulinio karo įkarštyje gripas, kilęs amerikietiškame Kanzase su JAV kariais atkeliavo į Europą ir ten išguldė daugiau žmonių nei pats karas. Manoma, kad apie 50 milijonų. Viruso sukelta liga marino daugiausiai civilius, net ir tuos, kurie karo iš viso nenorėjo ir nesuprato.

Gripo epidemijos šiandien jau tapo įprastos, lyg ir nebe tokios baisios, turime skiepus ir mokame saugotis, tačiau vis tik kiekviena epidemija nusineša dešimtis tūkstančių žmonių. Ir tai dėl kažkokio viruso, kuris net nėra padori gyvybės forma, kažkas tokio, kas savotiškai atgyja tik kito – gyvo organizmo dėka. Virusas kinta, mutuoja ir… rašo istoriją, rašo tokią, kokios nelabai nori nei demokratai, nei diktatoriai, bei revoliucionieriai, nei reakcionieriai…

Biologinio ginklo nereikia kurti. Jis, kažkaip „pasigamina“ savaime. Skaičiuojama, kad apie trečdalis mirčių šiandieniniame pasaulyje yra susiję su vienokiomis ar kitokiomis infekcijomis.

Per paskutiniuosius 50 metų ligos, kurios atrodė beveik nugalėtos – tuberkuliozė, cholera, maliarija – „grįžo“ naujomis pavojingomis atmainomis, atsirado apie trys dešimtys naujų ligų. AIDS – bene geriausia žinoma jų tarpe. AIDS sunaikino beveik visą vadinamos Subsacharinės Afrikos generaciją, sutrumpino statistinę gyvenimo trukmę beveik dviem dešimtimis metų, sugriovė visus ekonomikos klestėjimo ir gerovės valstybių kūrimo planus. Pakankamai skausmingai liga atėjo ir į „civilizuotą“ pasaulį, kuris, tiesa, lytiniu keliu plintančias ligas pažinojo, bet AIDS buvo kažkas mirtino, kažkas istoriškai reikšmingo. Šiandien AIDS virusą tebenešioja apie 50 milijonų žmonių, kasmet užsikrečia apie penketas milijonų. Tai kiek primiršta liga, bet ji dar niekur nedingo.

Tuberkuliozė ne vienam iš mūsų asocijuojasi veikiau su kokiais XIX amžiaus intelektualais, nei XXI amžiaus gyvenimu, tačiau ligą sukelianti bakterija taip pat niekur nedingo. Net atvirkščiai, ji tapo atspari tradiciniams vaistams. Sukluskime, apie kas trečias iš mūsų turi latentinę tuberkuliozę, tai yra galimybę (nemaloniai susiklosčius aplinkybėms) gauti ir aktyvią jos formą.

Maliarija, kurią taip pat sukelia pirmuonių tipo mikroorganizmas, statistiškai nužudo daugiau afrikiečių, nei AIDS. Tiesa, mums ji atrodo nuobodžiai toli, mūsų uodai, kad ir kandžiojasi, bet maliarija neužkrečia. Toli mums atrodė ir visokios Ebolos ar panašiai. Dar prieš kelis mėnesius toli buvo ir ta „korona“ – kažkur Kinijos gilumoje.

Pasirodo, kad nesame taip jau nuo visko apsaugoti. Ir saugotis temokame jau minėtais antikos metodais. Yra manančių, kad tas virusas COVID-19 tėra toks nedidelis nelaimingas atsitikimas mūsų teisingame gyvenime. Praeis… ir pamiršime. Bet vis daugėja manančių, kad jis jau parašė savą istorijos puslapį. Jis pirmą kartą per visą istoriją privertė karantinuotis didesnė pusę pasaulio gyventojų, jis jau sukėlė paniką, jis jau kelia ekonominę krizę, jis jau keičia supratimą apie mūsų sąjungininkus ir priešus, ateistus verčia tikinčiaisiais, pragmatikus – romantikais.

Nebuvome tam pasiruošę? Reiškia pasaulio visiškai nevaldome. Pats laikas suvokimui, kad gyventi šioje Žemėje reiktų kukliau ir nuolankiau. O kad nebūtų visai liūdna priminsiu, kad fantastiniame Herberto G. Wells‘o veikale apie užpuolikus iš Marso kalbama, kad ir juos pražudė ne kokie tobuli ginklai ir mūsų guvūs protai. Pražudė mikroorganizmai… Va taip. Istorijos rašytojai.