Militarizuotos bendruomenės
Išlaidos gynybai, šauktiniai, Rusijos grėsmė, įsipareigojimai NATO, šauliai ir kitokie ginkluoti bei uniformuoti žmonės… Kas tai – visuomenės saugumo (o gal nesaugumo) požymis? Ar esame tauta. Palyginti su kitomis, ginkluota „iki dantų“ ar beveik visiškai beginklė? Kokią įtaką mūsų kasdieniams gyvenimui ir visuomenės sąmonei turi karinės struktūros?
Ne tik mums kyla tokie klausimai. Tad atsiranda ir specialistų, bandančių į juos atsakyti. Prestižiniai nacionalinio ir tarptautinio saugumo situaciją tiriantys institutai jau kelis metus iš eilės paskaičiuoja ir skelbia vadinamą Globalų militarizacijos indeksą – GMI. Nesigilinant į metodikos subtilybes (norintieji gali tiesiog „pasiguglinti“), reikia pasakyt, kad minėtasis indeksas yra skaičius, gaunamas atsižvelgiant į ginkluotųjų pajėgų dydį, išlaidas gynybai, kai kurių specifinių kariškų ir civilinių specialistų kiekio santyki ir kitas detales. Kuo didesnis skaičius gaunamas tai ar kitai šaliai, tuo ji laikytina militarizuota, t.t. karinės struktūros gausesnės ir jų įtaka visuomenės gyvenimui svarbesnė. Aišku, kad vien šis skaičius dar nėra absoliutus rodiklis, tad specialistai militarizaciją vertina dar atsižvelgdami į šalies ekonominius indikatorius, fizinę geografiją, klimatines sąlygas ir pan. Tad be Stokholmo Taikos Studijų instituto (SIPRI) ar Tarptautinio Strateginių Studijų instituto (IISS), bendruomenių militarizacijos lygiui apibūdinti dirba Tarptautinis valiutos fondas (IMF) ir net Pasaulio sveikatos organizacija (WHO).
Ir ką gi turim? Jei pabandėte spėlioti, kas čia tokie karingi ir pavojingi, tai, veikiausiai neklydote.
Pirmajame dešimtuke (remiantis 2017 metų duomenimis) yra Izraelis, Singapūras Armėnija, Kipras, Pietų Korėja, Rusija, Graikija, Jordanija, Brunėjus ir Baltarusija. Iš karto pasakysiu, kad vienoje pirmųjų vietų turėtų būti Šiaurės Korėja, tačiau skaičiuotojai jos neįtraukė į reitingą dėl patikimos ir aiškios statistikos trūkumo.
Kai kurios šalys sąrašo priekyje yra ne iš gero gyvenimo, o dėl visai suprantamų politinių istorinių aplinkybių, tačiau kai kurių sąraše galėtų ir nebūti…
Izraelis, suprantama turi kažką priešpastatyti dviem dešimtims arabų šalių, kurios Izraelio taip ir nepripažįsta. Pietų Korėja turi savo šiaurės kaimynę, armėnai ir kipriečiai vis dar formaliame karo stovyje, graikai savotiškai tebekariauja I Pasaulinį karą su turkais…
Antrame dešimtuke daug Vidurio Rytų valstybių ir valstybėlių (neramus regionas), netoli jų Ukraina, Mongolija, Vietnamas… Sąrašo gale gi daugiausia Afrika. Ji nemenkai kariauja, tačiau Afrikos karų mąstai santykinai dar nedideli. Amerikiečiai, beje, tik 29 – ti. Ir nereikia tikėti seniais sovietiniais mitais apie Amerikos imperializmą.
Jei jums įdomu, kaip tame sąraše atrodome mes, tai … atrodome labai kukliai. Lietuvai sąraše priskiriama 63 vieta iš 155 minimų reitinge. Labai nedaug skiriamės nuo prancūzų, slovėnų ar britų. Globaliai žiūrint, esame išties ramus ir stabilus regionas.
„Braliukai“ latviai dar „taikesni“ – 83-ti, bet estai gerokai aukščiau – 25-ti. Būdama išties maža šalis, ji skiria karo reikmėms santykinai daug. Lenkai čia pat – 68-ti, tad apie karus ir kitokias grėsmes matyt galvojame panašiai. Tačiau būkime budrūs – iš keturių mūsų kaimynių dvi yra labiausiai sukarintų valstybių dešimtuke. Ir ne todėl, kad joms kas grasina. Jos pačios yra didelės grėsmės šaltiniai. Tad neteisūs tie, kurie sako, kad niekas mums negrasina ir nėra su kuo kariauti. Yra.
Užsk. Nr. EV-142
