Minint Gaono metus
Seimas 2020-uosius paskelbė iškilaus XVIII amžiauišminčiauss , kultūros atstovo Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) ir Lietuvos žydų metais. Ši sukaktis taip pat įrašyta į 2020–2021 metų UNESCO minimų sukakčių sąrašą.
Prisijungiant prie šios iniciatyvos, Trakų viešosios bibliotekos Paluknio filialo vyr. bibliotekininkė D. Nekulsian, bendradarbiaudama su Paluknio L. Komolovskio gimnazija, organizavo pažintinę-edukacinę kelionę į Aukštųjų Panerių memorialą ir Gaono muziejų Vilniuje.
Taigi, rugsėjo 29 d. rytą 9–11 klasių moksleiviai, lydimi istorijos mokytojos J. Gudalevič ir bibliotekininkės D. Nekulsian, išvyko į Panerių memorialą, kur ir prasidėjo pažintinė kelionė apie holokaustą Lietuvoje ir masinių žydų bei kitų tautų žudynių vietą. Panerių memorialinis parkas pasirinktas neatsitiktinai, jis priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Kol vykome iki tikslios vietos, bibliotekininkė papasakojo moksleiviams išvykos tikslus, o istorijos mokytoja – apie Panerių memorialą.
Atvykus prie memorialinės vietos iš karto pasimatė didžiulis paminklas su informacija hebrajų, jidiš, lietuvių ir rusų kalbomis, prie kurio ir sustojome paklausyti istorijos mokytojos pasakojimo: Holokaustas savo aukų nesirinkdavo ir nacių aukomis tapdavo ne tik žydai, bet visi, neįtikę fašistams. Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220 000 žydų. Po karo Paneriuose dirbusi sovietų medicinos komisija ištyrė vietovę, rėmėsi liudininkų parodymais bei matematiniais skaičiavimais ir pateikė išvadą, kad didžiausią aukų skaičių sudarė žydai, tačiau šalia jų atgulė romai, katalikų kunigai ir vienuolės, sovietų belaisviai, Vietinės rinktinės kariai, lenkai, lietuviai, rusai… Sekantis paminklas skirtas Vietinės rinktinės kariams, kuriems vadovavo generolas Povilas Plechavičius. Generolas P. Plechavičius gavo Vokietijos SS ir policijos vado štabo leidimą formuoti karinį dalinį kovai su sovietų ir lenkų partizanais. Tačiau vokiečių planai buvo kitokie, šios rinktinės karius jiems reikėjo siųsti į frontą. Generolas liepė išformuoti rinktinę ir išsislapstyti. Vokiečiai dalį rinktinės karių sugavo ir kas šeštą sušaudė Paneriuose, kad pamokytų likusius. Kiti buvo išvežti į Vokietiją, prisijungė prie Lietuvos partizanų, žuvo gulaguose, o generolas P. Plechavičius buvo įkalintas Salaspilio koncentracijos stovykloje. Paneriuose buvo nužudyti 86 Vietinės rinktinės kariai. Ir taip vienas po kito lankomi atminimo ir baisių žudynių objektai su šviežiai padėtomis gėlėmis, degančiomis žvakelėmis, o prie paminklo, skirto žydų atminimui, daug akmenėlių su užrašais ir be jų, bet reiškiančių vieną – juos dar prisimena. O dar tos didžiulės duobės, liudijančios kraupių žudynių vietas, kur norėdami paslėpti savo nežmoniškų nusikaltimų pėdsakus, Vokiečių SS paliepimu, kaliniai atkasinėjo ir degino lavonus.
Dėl laiko stokos turėjome galimybę aplankyti tik pagrindinius paminklus ir vykome į pagrindinį Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų, kur mūsų laukė muziejininkė-edukatorė Jurgita Jackevičiūtė.
Pažintis su muziejumi prasidėjo nuo iškilaus žydų tautos menininko Samuelio Bako piešinių ekspozicijos ir pasakojimo apie patį menininką. Moksleiviai pristatymo metu sužinojo daugybę istorinių faktų apie Vilniaus getą, jo įkūrimo ir sunaikinimo istoriją bei žmonių likimus, kurių didžioji dalis atgulė dabartiniame Panerių memoriale. Sekanti ekspozicija skirta iškilaus XVIII amžiaus išminčiaus, kultūros atstovo Elijo ben Saliamono Zalmano (Gaono) garbei. Kadangi jis gyveno XVIII amžiuje, todėl nėra tiksliai žinomas jo atvaizdas, bet jo nuveikti darbai ir įžvalgos dar ir dabar tarnauja žmonių gerovei bei kultūrai. Muziejininkei pasakojant apie žydų tikėjimą ir papročius sužinojome, kad iki Antrojo pasaulinio karo dabartinėje Lietuvos teritorijoje stovėjo apie 630 įvairių žydų maldos namų (vien Vilniuje jų buvo apie 100). Dauguma jų sunaikinti per karą, kai kurie buvo nugriauti arba smarkiai nukentėjo pokario laikotarpiu, buvo pritaikyti sandėliams, sporto salėms, gamybiniams cechams. Šiuo metu yra išlikę 63 pastatai, iš jų – tik trylika medinių.
Apžiūrinėdami trečiąją ekspoziciją sužinojome, kad kalinami ir uždaryti getuose žydai, norėdami apie save palikti kuo daugiau informacijos, rašydavo dienoraščius, iš kurių vieną galėjome apžiūrėti ekspozicijoje. Moksleiviams didelį įspūdį paliko ekspozicija su vaikų nuotraukomis ir tai, kad žydų kultūroje, norint parodyti, kad prisimeni žmogų, neuždegama žvakelė, o atnešamas ir padedamas akmenukas. Turėjome galimybę paimti po akmenuką ir padėti tam skirtoje vietoje, o sudėjus kelis akmenukus apsišvietė vaikų nuotraukos ir pasigirdo liūdnas vaikiškas dainavimas.
Prasidėjus edukacijai „Rudens šventės žydų kultūroje“ sužinojome, kad Naujuosius metus žydai pradeda švęsti rudenį, išsiaiškinome, kokį maistą tuo metu valgo, kokie patiekalai yra šventiniai, kurias apeigas turi atlikti, kokio amžiaus žydų berniukai jau skaitomi kaip suaugę ir t.t.
Grįždami namo aptarėme, kiek daug pamatėme ir sužinojome apie žydų gyvenimą, papročius, šventes, žymius žmones dabar gyvenančius svetur, bet prisimenančius savo ištakas ir aplankančius Lietuvą.
