Mitai ir realybė apie gyventojų elgesį ekstremalios situacijos metu

Nemažėjant žiniasklaidos pranešimų apie vis didėjantį ekstremalių situacijų skaičių pasaulyje, norisi pasidomėti kaip elgiasi žmonės ką tik susidūrę su ekstremalia situacija ir ką sako mokslininkai stebėję juos tokiose situacijose.

Vienas iš dažniausiai aptarinėjamų mitų apie žmonių elgesį įvykus ekstremaliai situacijai − kad panika ir socialinė suirutė yra įprasta reakcija į ją. Tikra panika, jeigu ją suvoksime kaip labai individualų nesocialaus pobūdžio elgesį, kurio metu nepaisoma socialinių normų ir santykių, yra labai retas reiškinys visų ekstremalių situacijų metu. Mokslininkai, tyrinėję žmonių elgesį įvykus ekstremaliai situacijai pastebi, kad panikai pasiduodama tik tam tikromis sąlygomis, kurios beveik niekada nesusidaro ištikus ekstremaliai situacijai. Panika kyla tada, kai žmonės pasijunta visiškai izoliuoti ir kai socialiniai ryšiai, skatinantys saugumo jausmą, sugriūva iki tokio lygio, kad žmonės lieka patys visiškai atsakingi už savo saugumą, kitaip tariant, kai žmonės siekia savanaudiškų interesų, neatsižvelgdami į visuotinai pripažintas elgesio normas ir pareigas kitiems; kai numatytose vietose nebėra išteklių, kurie turėtų būti žmonėms prieinami ekstremalios situacijos metu; kai žmonės tampa nesusiję vienas su kitu.

Dažnai žmonių elgesys apibūdinamas kaip panika, kai jie patiria intensyvios baimės jausmą.    Empiriniai mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad panikos pasireiškimo ekstremalių situacijų metu lygį didele dalimi gali padidinti ne kokie nors žmogaus elgesio proveržiai nepaisant kitų žmonių interesų, o aplinkos veiksniai: didelė žmonių minia; nesugebėjimas užtikrinti tinkamų pasitraukimo kelių; ryšių sistemos sutrikimai. Pavyzdžiui, dažnai su panika siejamas šešėlinės evakuacijos reiškinys. Tokia evakuacija vyksta, kai žmonės, kurių valdžios institucijos mano, kad jie nėra rizikos zonoje, o šie galbūt gavę kitokios ar priešingos oficialiajai informacijos vis dėlto mano, kad jiems gresia pavojus arba kad jie yra netoli rizikos zonos. Šešėlinę evakuaciją taip pat gali paskatinti vieno žmogaus ar asmenų grupės nežinojimas apie ekstremalios situacijos poveikio apimtis, o kai kuriais atvejais ir nenoras pasikliauti oficialių šaltinių teikiamais savisaugos patarimais. Toks elgesys nėra traktuojamas kaip paniškas elgesys.

Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad probleminis elgesys tikėtinas, kai esantys pavojuje žmonės mano, kad turimos ekstremaliųjų situacijų valdymo priemonės neveiksmingos ir kai jie nepasitiki atsakingomis institucijomis. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad atsižvelgiant geriausias būdas „paskiepyti“ visuomenę nuo panikos atsiradimo ekstremalios situacijos metu svarbu, kad atsakingos už ekstremalių situacijų valdymą viešojo valdymo institucijos (savivaldybės, Priešgaisrinės ir gelbėjimo departamentas prie VRM ir kt.) laiku teiktų informaciją apie artėjantį grėsmės pasireiškimą ir aktyviai įtrauktų visuomenę į parengtį atsispirti tam pasireiškimui.

Mitai apie plėšimus tėra greičiau prielaidos, nes ekstremalių situacijų metu galingi veiksniai skatina visuomenišką elgesį ir nežabotas neteisinis elgesys netgi nunyksta. Mitai apie plėšimus nepagrįsti įrodymais, tėra greičiau prielaidos, kad, pavyzdžiui, ekstremaliųs situacijų metu nevyksta socialinė kontrolė ir kad pašlijus socialinei tvarkai neišvengiama savivalė ir smurtas. Tokių mitų skleidėjai neįvertina, kad nelaimių metu galingi veiksniai skatina visuomenišką elgesį ir nežabotas neteisinis elgesys netgi nunyksta. Antai prie ekstremalios situacijos paveiktos teritorijos ribų pastatyti ženklai „Plėšikaujančius nušausime be įspėjimo“ − ne įrodymas, kad vyksta plėšikavimas, o bendruomenės sutarimas netoleruoti panašaus elgesio.

Prasidėjus pilietiniams neramumams gana dažnai net teisėsaugos pareigūnų akivaizdoje vyksta viešas grupinis plėšikavimas. Prekių paėmimas ir kenkimas įmonėms tapo šiuolaikinių „prekių riaušių“ požymiais. Pilietinių neramumų metu atsiranda naujų nusikalstamo elgesio normų, tačiau ekstremalios situacijos jų neskatina ir tokiomis aplinkybėmis įstatymus gerbiantys piliečiai neleidžia sau dalyvauti plėšikavimuose. Plėšikavimai ir kenkimas turtui taip pat gali tapti norma ir kitomis, nebūtinai socialinių neramumų, aplinkybėmis, − pavyzdžiui, sporto pergalių šventimas. Tokiais atvejais minią užvaldančios elgesio normos bei tradicijos yra visuomenei žalingos, ir destruktyvus minios elgesys visiškai nepanašus į tą, kuris būdingas ekstremalių  situacijų paveiktiems žmonėms.

Įvykus ekstremaliai situacijai vyrauja visuomeniškas elgesys ir, atvirkščiai, antisocialaus elgesio pasireiškimų sumažėja. Polinkis padėti nelaimių metu pasireiškia įvairiomis formomis: tai spontaniškos ir neformalios pastangos teikti pagalbą; susidaro organizuotos žmonių grupės, norinčios suteikti pagalbą nukentėjusiems. Spontaniškais ir neformaliais veiksmais nelaimės paveiktiems pirmiausia padeda šalia esantys žmonės, tik vėliau oficialūs pareigūnai.

Susiformavusios organizuotos žmonių grupės ekstremalių situacijų metu atlieka skirtingas veiklas, pavyzdžiui, pila į maišus smėlį potvynio barjerams, dalyvauja nukentėjusių paieškoje ir gelbėjime, valymo ir tvarkymo darbuose, padeda tenkinti pagrindinius bendruomenės poreikius, teikia neformalią pagalbą nukentėjusiems. Tokios žmonių grupės susidaro susiformavus altruistinio elgesio normoms, kolektyviniam supratimui, kad aukų poreikių be jų nėra kam tenkinti, nepriklausomai nuo to, ar atsakingų viešojo valdymo institucijų pareigūnai pritaria tai nuomonei, ar ne.

Nors naujai susikūrusių žmonių grupių veikla yra svarbi atsako ekstremalių situacijų metu, tačiau oficialiai atsakingų už ekstremalių situacijų valdymą viešojo valdymo institucijų požiūriu gali būti vertinama kaip nereikalinga, kai į įvykio vietą atvyksta profesionalūs gelbėtojai, ugniagesiai ir kt. specialiai apmokyti pareigūnai, nes neturintys specialių gebėjimų ir norintys padėti žmonės gali patys tapti naujomis aukomis.  

Noras padėti ekstremalios situacijos metu įvairiai atsispindi žmonių elgesyje ir jų prisiimtose atsakomybėse. Pavyzdžiui, ekstremalių situacijų metu teikiama savanoriška pagalba paprastai atitinka lyčių vaidmenų lūkesčius. Pastebėta, kad norintys teikti pagalbą žmonės nelaimės vietose gali sudaryti spūstis, sukeldami naujas grėsmes sau ir kitiems, arba reikalauti suteikti išteklių, kurie iš tikrųjų nėra reikalingi.

Dažnai aprašomas ekstremalios situacijos neva sukurtas chaosas, kurį tiksliau reikėtų vertinti kaip suprantamą sumaištį, kylančią vykstant didelio masto reagavimo į ekstremalią situaciją veiksmams, kai vienas su kitu nesusipažinusios viešojo valdymo institucijos, kitos  organizacijos (pavyzdžiui nevyriausybinės) ir žmonių grupės esant dideliam aplinkybių spaudimui bando bendrauti, derėtis ir koordinuoti savo veiklas. Toks chaosas gali įvykti dėl institucijų negebėjimo nustatyti ekstremalios situacijos apimties ir poveikio masto; painiavos, atsirandančios dėl valdžios pasidalijimo ir atsakomybės;  išteklių trūkumo arba netinkamo turimų išteklių valdymo; prastų ryšių viešojo valdymo institucijų ar organizacijų viduje, nepakankamo visuomenės informavimo.

Siekiant išvengti panašių nesusipratimų viešojo valdymo institucijos, atsakingos už ekstremaliųjų situacijų valdymą pastoviai ruošiasi, pavyzdžiui: vykdo pratybas, kuriose kartai dalyvauja vienos institucijos pareigūnai, kad suderintų tarpusavio veiksmus, imituojamos ekstremalios situacijos metu, mokosi dirbti su įranga, ypač nauja. Kartais pratybose dalyvauja keletas institucijų ir tuo metu mokomasi atlikti bendrus veiksmus, imituojamos ekstremalios situacijos metu. Labai svarbu norint sumažinti nesusipratimus didinti visuomenės suvokimą ir pasitikėjimą viešojo valdymo institucijomis, kurioms pavesta valdyti ekstremalias situacijas, bei jų siūlomomis pasirengimo priemonėmis.