„Mokėti savo gimtąją kalbą ne tik garbė, bet ir pareiga“
Šiais žodžiais Telšių rajono meras Petras Kuizinas vasario 27 d. pasveikino devintojo Nacionalinio diktanto dalyvius. Iš viso mažiausiai 130 Telšių rajono gyventojų ši diena buvo šventė – jie Savivaldybės administracijos salėje, Tryškių bibliotekoje, „Džiugo“, Žemaitės, Vincento Borisevičiaus, Luokės gimnazijose, Telšių suaugusiųjų, „Ateities“, Eigirdžių pagrindinėse mokyklose rašė Nacionalinį diktantą. Galbūt kai kas savo jėgas išbandė ir namuose, tačiau jie neturėjo progos pajusti šventinės Diktanto dvasios, pabendrauti su kitais, taip pat neabejingais savo gimtajai kalbai, rašto tradicijai.
Savivaldybės administracijos salėje diktantą rašė 21 konkurso dalyvis. Dauguma jų čia rašo diktantą kasmet: visus devynis – gydytoja Renė Gudauskienė ir pedagogė Janina Jankauskienė. Tik vieną praleidusi gydytoja Gražina Jonušienė juokavo: ir reikėjo gi kažkada Nacionalinio diktanto dieną išvažiuoti į konferenciją. Juk diktantą rašyti daug smagiau! 8 diktantus parašė ir vadybininkė Jūratė Norkutė bei gimnazistė Saulė Šiušaitė, kuri daugiau ir negalėjo parašyti: į pirmąjį atėjo būdama antrokė. Su Nacionaliniu diktantu užaugo, baigė studijas ir jau pradėjo profesinę karjerą programinės įrangos kokybės analitikė Rūta Norkutė, 2014 m. tapusi raštingiausia lietuve. Finansininkė Birutė Baltuonienė sakė daug metų svajojusi ateiti ir rašyti kartu su visais, bet vis neišdrįsdavusi, rašydavusi namie. O šiemet pasiryžo nugalėti savo baimes.
Parašę diktantą dalyviai neskubėjo skirstytis: administracijos direktoriaus Sauliaus Urbono vardu jo pavaduotojas Rimantas Žebrauskas, taip pat rašęs diktantą, pakvietė arbatos puodelio, įteikė simbolines dovanėles. Netrūko įspūdžių apie labai gražų Danutės Kalinauskaitės tekstą „Sugrįžimas“, gal kiek per greitą diktavimą. Niekis. Juk kalba, kaip ir gyvenimas, – marga. Svarbiausia, ji sava, ji mūsų: ir kalbėjimo būdas, ir žodžiai, ir ranka parašytos raidės. Tos pačios, kurių lietuviai neišmainė į kirilicą, už kurias galvas guldė knygnešiai.
