Mokinių pažintis su pelke Dzūkijos nacionaliniame parke

Marcinkonių pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai Pelkių dienos proga susitikę su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialistais sužinojo, kodėl švenčiame Pasaulinę pelkių arba šlapžemių dieną.

Mokslininkams, dirbantiems Saugomoje teritorijoje įdomu, kodėl kasmet atvyksta po keletą tūkstančių žmonių pasižiūrėti Čepkelių raisto ir kitos mažos pelkutės šalia Marcinkonių, kuri keistai vadinama „Meškos šikna”. Ši nedidelė (17 ha) pelkė prieš kelis dešimtmečius, kai visoje Lietuvoje buvo intensyviai sausinamos pelkės, išliko nepaliesta, o šalia esantys didesni plotai visgi buvo nusausinti. Grėsmė buvo iškilusi ir šiai pelkei, tačiau jau tada atsirado gamtininkų, kurie neleido nusausinti absoliučiai visų pelkynų, įsiterpusių į Marcinkonių kaimo smėlynus.

„Liūdnoka, tačiau šioje pelkėje, esančioje vos už 1,5 km nuo mokyklos, lig šiol buvę mažiau nei trečdalis 1–4 klasių Marcinkonių mokinių. Nejaugi, jau ir kaimo vaikai po truputį „užsisėdi” prie kompiuterių, neišlaksto miškų ir neišbraido paupių, kaip tai darydavo ankstesnės kartos? – sakė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vyr. specialistas Gintautas Kibirkštis“.

Iškeliaudami į pelkelę susirinkusieji aptarė, kaip skirtingai žmonės galvoja apie pelkes. Įdomi informacija buvo pateikta 2005 m. spalio mėn. 7–8 dienomis Dzūkijos nacionaliniame parke, Marcinkonyse, vykusios Šiaulių universiteto, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos ir Gamtos paveldo fondo organizuotoje konferencijoje „Pelkė lietuvių kultūroje“. Ji buvo rengiama pagal projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“ ir sutraukė beveik trisdešimt įvairių sričių pranešėjų iš visos Lietuvos. Pranešimai buvo atspausdinti leidinyje Inter-studia humanitatis Nr. 7 / 2008, Pelkė lietuvių kultūroje. Tiems, kurie neabejingi pelkėms ir jų likimui, verta susirasti šį leidinį.

Šioje konferencijoje skirtingai pelkę suprato ir pristatė istorikai, filosofai, kalbininkai, etnografai, gamtininkai. Paaiškėjo, kad istorikai pamatė pelkių svarbą šalies gynyboje nuo priešų, filosofai – paslaptingas egzistencijos būsenas, kalbininkai – lietuvių kalbos turtingumą pelkėms apibūdinti. Taip pat lituanistai pastebėjo, kad lietuvių tautosakoje dažnai minima, kad pelkėse gyvena velniai ir visi kiti nelabieji, o Lietuvių prozos meistrai nevengė su pelkėmis susieti įvairių nelaimių. Rašytojai, rašę gamtine tematika XX a. (ypač vaikams) jau matė pelkę kaip puikią išsaugotą gamtą bei grožio šaltinį.  Visiems gamtininkams pelkė – tai natūrali gamta, bioįvairovė, tyrimų vieta, gamtos archyvas ir neatsiejama ekosistemos dalis.

Lydimi Gintauto mokinukai aplankę pelkę rado žiemos ramybę – belaukiančius pavasario visados žalius kiminus, gailius, vaivorus, spanguoles, ilgaamžes, tačiau mažai beužaugusias pušaites, žvėrelių pėdsakus sniego lopiniuose.

„Mažieji dabar intensyviai pažįsta juos supantį pasaulį, aplinką. Kaip būsimos kartos pažvelgs į pelkes, toks ir bus negausiai išlikusių pelkių likimas mūsų šalyje. Šios taip lengvai pažeidžiamos ir sunaikinamos ekosistemos ateityje gali išlikti, tik jeigu jos bus reikšmingos ir vertingos žmonėms, kurie gyvens po mūsų pagal savo įsitikinimus ir rašys savo įstatymus“ – sakė Gintautas Kibirkštis..

Išsaugokime pelkes ir šlapžemes būsimoms kartoms.