Mokyklos programų atnaujinimas – suneštinis balius

Tai, ko šiandien mokosi Lietuvos mokiniai buvo nuspręsta daugiau kaip prieš dešimtmetį. Metas atsinaujinti? Ministerija mano, kad taip. Praeitą savaitę pristatytos bendrųjų programų atnaujinimo gairės, kuriomis vadovaudamiesi mokslininkai ir mokytojai artimiausiu metu nuspręs kas ir kaip turės atsidurti mokinių galvose. Tik ar pavyks gerus norus ir protingas popierines mintis paversti realybe?

Akivaizdu, kad mokyklose turime bėdų. Mūsų mokinių skaitymo, matematikos, gamtos mokslų gebėjimai, finansinis raštingumas, bendradarbiavimo įgūdžiai – nesiekia kitų šalių mokinių vidurkio. Jei dar šiaip ne taip susitvarkome su žinių lygmens užduotimis, tai gebėjimas tas žinias taikyti, spręsti problemas, numatyti sprendimų padarinius – gerokai šlubuoja. Ir nesvarbu, kad kritinis mąstymas ir problemų sprendimas jau senosiose programose įrašyti kas antroje eilutėje. Neužtenka burtažodžio popieriuje.

„Pradinėse klasėse įvesti filosofijos vaikams pamokas, informacinio raštingumo vyresnėse klasėse mokyti privalomai, pamokų sąrašą papildyti antropologija, neintegruoti gamtos mokslų, integruoti socialinius mokslus. Puoselėti nacionalinį tapatumą, ugdyti globalų pilietį“ – tai tik keli iš pasiūlymų, kuriuos pateikė 120 įvairių asociacijų ir pavienių švietimo entuziastų.

Nieko keisto, kad kiekviena suinteresuota grupė tempia staltiesę į savo pusę. Malonu, kad į daugelį pasiūlymų atsižvelgta, bet kažin, ar ministerijos mandagumas neapkartins mokyklų gyvenimo. Bendrosios programos panašėja į suneštinį balių.

Viskas būtų gerai, jei mokyklos pačios galėtų nuspręsti, kaip geriau ugdyti – integruojant gamtos mokslus ar biologijos, chemijos ir fizikos mokant atskirai. Jei pačios galėtų rinktis daugiau dėmesio skirti filosofijos ar informatikos pamokoms. Taip kurtųsi mokyklų veidas, individualus, pritaikytas konkrečiai gyvenvietei, šeimai, vaikui.

Pasimokykime iš kaimynų estų, kurie paskutiniuose prestižiniuose penkiolikmečių gebėjimų tyrimuose PISA smarkiai šauna į viršų, lenkia lyderius suomius. Bendrųjų programų reforma, vykusi Estijoje 2010-2014 metais buvo nukreipta į mokomųjų dalykų integraciją, individualizuotą ugdymą ir gerokai sumažintą bendrųjų programų apimtį. Šie pokyčiai įgalino kiekvieną mokyklą atrasti savo identitetą, į klases atnešė daugiau lankstumo.

Ar parodytas pasitikėjimas mokytojais pasiteisins Lietuvoje, turėsime galimybę įsitikinti, nes kartu su bendrųjų programų atnaujinimu mokykloms siūloma trečdalį mokymosi turinio pasirinkti savarankiškai, atsižvelgiant į jiems patiems aktualų kontekstą. Tai gerai dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, mokytojai pasijaus šeimininkais. Su šeimininkiškumu ateina ir atsakomybė, galima greitai ir lokaliai taisyti klaidas. Jei mokytojo sugalvotas kursas ar priemonė nepasiteisins – jau kitą pamoką bus galima išbandyti kažką naujo. Visai kas kita kai „neprilimpa” valdžios pasiūlymai – jų korekcija dažniausiai reiškia dešimtmečio švietimo reformą.

Ir svarbiausia – kas geriau nei mokykla, mokytojai gali žinoti ko reikia vietos šeimoms? Vieno tobulo ir visiems tinkančio ugdymo šablono nėra. Galimybė ugdymo turinį adaptuoti prie realių poreikių reiškia tikros švietimo bendruomenės kūrimą, tėvų įsitraukimą. Skirtingų profilių mokyklos leis išgryninti prasmingiausius ugdymo būdus, taps pavyzdžiu kitoms.

Nuolatos kalbama apie tai, kad mokykla turi atspindėti šiandienos pasaulį ir mokyti jame orientuotis. Viena pagrindinių ugdymo turinio keitimo inspiracijų – jo neatitikimas dabarties ekonominei, socialinei, aplinkosauginei situacijai. Kuriai? Tai kuri buvo vakar, ar tai, kurią turime šiandien? O jei finansų krizė, jei ekologinė katastrofa ar genų inžinerija kiekvienoje poliklinikoje? Vėl rašysime naujas programas? Kintančio pasaulio dokumentuose neužkonservuosi.

Bendroji programa turėtų būti mokytojo švyturys, nušviečiantis fundamentalius siekinius. Tikėtina, kad tam net nereikia milžiniškų pokyčių – galbūt tik išbraukti perteklinius dalykus iš dabartinių programų. Kaip padarė estai – išskyrė svarbiausius dalykus ir jų įgyvendinimą patikėjo mokytojams.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto šią vasarą atlikta ekonomikos mokytojų apklausa parodė, kad tik 3 proc. mokytojų mano, kad dabartinė ekonomikos mokymo programa neatitinka poreikių. 70 proc. apklaustųjų programą vertina kaip iš dalies atitinkančią jų poreikius, ketvirtadalis sako, kad temos ir reikalavimai numatyti programoje juos visiškai tenkina. Bėda ta, kad trečdalis ekonomistų programos paprasčiausiai nespėja įveikti. Kodėl nepaklausus ką apie savo programas galvoja kitų disciplinų mokytojai?

Laiko nepadauginsime, bet daugiau lankstumo programose leistų mokytojams dažniau klasės langus atverti pasaulio įvykiams, temas ne prabėgti, bet panagrinėti giliau. Mažiau smulkmeniškų reikalavimų ir daugiau laisvės mokytojams – būtų žingsnis link brandžios visuomenės.