Mokyti ar mokytis – štai kur klausimas
Šiuo metu visoje šalyje vykdomo projekto „Prisijungusi Lietuva“ tikslas – padėti gyventojams išmokti efektyviai, saugiai, atsakingai naudotis informacinėmis technologijomis bei internetu ir jo teikiamomis galimybėmis. Projektas yra nukreiptas į gausią gyventojų tikslinę grupę – apie 500 tūkst. asmenų, kurie vis dar nesinaudoja internetu arba kurių skaitmeniniai įgūdžiai yra nepakankami.
Į nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus suaugusiesiems Panevėžio Elenos Mezginaitės bibliotekos padaliniai kviečia jau daugiau kaip dešimt metų. Juose laukiami visi, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties. Pagrindinis „atrankos“ kriterijus – noras mokytis.
Gyvenimo tempai, kasdieninių paslaugų kėlimas į elektroninę erdvę rodo, kad kuo toliau, tuo labiau didėja skaitmeninio raštingumo svarba. Bibliotekos jaučia, kad jau daug metų iš eilės susidomėjimas mokymais neslūgsta.
Per tuos metus bibliotekose apsilankė daug pačių įvairiausių mokinių: su skirtingais norais, charakteriais, gebėjimais, nusiteikimu mokytis. Ir dabar, kuriam laikui prabėgus nuo mokslų, gera susitikti buvusį mokinį ir pabendrauti.
Smėlynės bibliotekoje kompiuterinio raštingumo kursus šią savaitę baigė dar viena pradedančiųjų grupė. Po penkių intensyvaus mokslo dienų, visi gerai atsakė į baigiamojo testo klausimus ir įrodė, kad lankė mokymus ne veltui. Tačiau šį kartą pamokos buvo išskirtinės, nes mokiausi ir aš – žmogus, kuris veda tuos mokymus. Pasirodo, nutinka taip, kai kiekvienos dienos lauki su jauduliu ir nekantrumu.
Mano džiaugsmo priežastis labai paprasta – turėjau išskirtinę mokinę ir esu dėkinga likimui, kad ji pasirinko būtent Smėlynės biblioteką. Galiu prisipažinti, jog pirmiausia išmokau taisyklę, kad savo mokinės negaliu vadinti močiute, o kreipinys „senjora“ jai paprasčiausia nepatinka. Antra, nusiteikimas, su kuriuo ji kiekvieną dieną per pusę miesto atvykdavo į pamokas, ne tik sektinas, bet ir vertas didžiulės pagarbos. Visada geros nuotaikos, energinga, žingeidi, geros atminties ir puikios reakcijos, ji savo pavyzdžiu vertė visus, šalia esančius, ne tik pasitempti, bet ir lygiuotis į ją. Į bendramokslių garsiai reiškiamas emocijas reaguodavo nedelsiant, sudrausmindama tuos, kurie puse lūpos pabumbėdavo „sunku“, „čia man aukštoji matematika“ ir pan. Tikrai drąsiai galima būtų ją priskirti prie „klasės“ pirmūnų.
Sudominau ir Jūs nekantraujate sužinoti, kas gi ta paslaptinga moksleivė? Galiu atskleisti šią paslaptį, tuo labiau, kad patys pasidomėję, informacijos apie ją internete rasite daug – ji vieša.
Man didelė garbė, kad dar vienos – kompiuterio „kalbos“ – pas mane mokėsi pedagogė, prancūzų kalbos mokytoja ir lietuvių esperantininkė, garsaus Lietuvos esperantininko Telesforo Lukoševičiaus žmona Palmira Lukoševičienė. Gerb. Palmira – tai visų pirma puikus, labai šviesus, geranoriškas žmogaus. Jos moto (kaip dabar madinga sakyti) – niekada nenuobodžiauti. Ir šia galimybe ji džiaugiasi iki dabar. Knygų vertimas iš lietuvių kalbos, leidimas ir jų platinimas – tai dar vienas iš veiklos barų, kurį ji tęsia iki šiol.
Pilna veiklos ir planų ne tik dalyvauti įvairiuose susitikimuose, renginiuose, bet ir sužinoti kuo daugiau apie „tą daiktą – kompiuterį“ (namuose jo net neturi) – štai kokią išskirtinę turėjau mokinę.
O jei pratęsti temą apie knygas, tai Gerb. Palmira mūsų bibliotekai padovanojo visą krepšį pačios įvairiausios literatūros esperanto kalba: pažintinės, grožinės, mokomosios. Jei sugalvosite mokytis esperanto – prašome pas mus į Smėlynės biblioteką!
„La vivo estas bela kaj interesa, nur donu al ni sanon” – „Gyvenimas yra gražus ir įdomus, tik duokit mums sveikatos“. Būtent šia, iš Gerb. Palmiros pasiskolinta ir viena mėgstamiausių jos frazių, puikiai atspindinčių mūsų šių dienų aktualijas, noriu pabaigti pasakojimą. Tikiu, kad šitą žinią ji pati susiras ir perskaitys internete. Telieka iš visos širdies palinkėti sveikatos savo mokinei.
