Mokytojo šviesa sovietinėje tamsybėje

Kiekvienas savo gyvenimo kelyje sutinkame Mokytoją, kuris tampa kelrode žvaigžde mūsų siekiuose, sektinu pavyzdžiu mokant ir auklėjant vaikus. Apie tokį mokytoją pasakoja laiškai, atvirukai, fotografijos ir mokinių atsiminimai, rasti Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomame Juozo Mickevičiaus archyve. Tokį mokytoją Juozą Tarvydą prisimename, minėdami jo 125-ojo gimtadienio metines.

Nelengvi vaikystės metai

Juozas Tarvydas – ketvirtas vaikas Juozo ir Onos šeimoje – gimė 1900 m. sausio 18 d. (sausio 6 d. pagal senąjį kalendorių) Kulių valsčiaus Palioniškių kaime, prie Reiskių tyro. Penki vaikai, žemė bloga, į tyrą įsmukusias karves už ragų reikėdavę ištempti – vien vargas ir skurdas. Mirus mamai, tėvas vedė Juliją Jucytę iš Putrių kaimo, Gargždų grafo Rönne miškų girininko padėjėjo dukrą, su kuria susilaukė dar penkių vaikų. Ji Juozuką išmokiusi lenkiškai kalbėti, tad tėvas pasiryžo nors jį vieną į mokslus išleisti. Budrių kaimo pradinėje mokykloje baigęs dvi klases, Juozukas persikėlė į Mikoliškių dvaro lietuvišką pradinę, kurią išlaikė buvęs carinės Rusijos armijos generolas Liucijonas Bronišas. Čia mokytoju dirbo Jonas Bražinskas iš Babrungėnų kaimo.

Pirmas pasaulinis karas nutraukė Juozuko mokslus. Teko eiti piemenauti pas ūkininkus, vėliau –bernauti pas Budrių kaimo kleboną. Tėvo namuose Palioniškyje apsigyveno vokiečių žandarai. Iš jų vaikas pramoko vokiečių kalbos. Tik pasibaigus karui, atsirado galimybė tęsti mokslus. 1919 m. vasario mėnesį Juozas Tarvydas išvyko mokytis į Plungės progimnazijos II klasę. Gabų mokinį netrukus perkėlė į III klasę, o 1920 m. rudenį jis mokslus pradėjo jau IV klasėje.

Du „valančiukai“

Baigęs penkias Plungės realinės gimnazijos klases, Juozas Tarvydas atvyko mokytis į Telšių gimnaziją. Čia rado talentingus mokytojus ir kūrybingus bendraklasius: Praną Genį, Apolinarą Radžių, Praną Meškauską, Mykolą Freimaną, Česlovą Liutiką, Aleksandrą Šimkevičių bei kitus, būsimuosius jaunos Lietuvos valstybės pedagogus, mokslininkus. Gimnazistų pasaulėžiūrai ir gyvenimo kelio pasirinkimui didelę įtaką darė Vilhelmo Storostos-Vydūno, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos paskaitos, o jaunuolių kūrybiškumą ugdė gimnazijoje statomi vaidinimai, rengiami literatūriniai vakarai. Buvęs gimnazistas Grigas Valančius straipsnyje „Juozas Tarvydas-Žagaras“ taip prisiminė savo draugystę su Juozu, septyneriais metais vyresniu ir klase aukštesniu mokiniu: „Mus suartino bendras darbas literatūros ir kraštotyros mėgėjų būrelyje, kuriam jis vadovavo. Jau tada jis jaunesniems buvo ne tik vadovas, bet ir autoritetas. Rašinėjo spaudai, kūrė eilėraščius, užsiėmė literatūros studijomis plačiau, kaip to reikalauta mokykloje. Susirašinėjome ir išsiskyrę. Laiškuose diskutavome rimtus klausimus. Su juo mažvaikiauti negalėjai“.

Jaunuoliai domėjosi ne tik lietuvių literatūra, bet ir Žemaitijos praeitimi. Galbūt tada abiem ir gimė idėja surinkti visą medžiagą apie žemaičių didžiuosius kultūros veikėjus Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Jurgį Pabrėžą. Grigo Valančiaus atmintyje įstrigo toks epizodas: „Labai apsidžiaugė, kai po vienerių vasaros atostogų perdaviau jam iš Zenono Ivinskio dėdės Jono Bražinsko gautus „Žemaičių vyskupystės“ I laidos abu tomus. Buvome įsipareigoję rinkti senas lietuviškas knygas. Pas jį patį jas ir krovėme. Kur jis jas vėliau padėjo, nežinau. Užgulęs, graužė jis tą „Vyskupystę“, kaip vaikas riestainį. Man pačiam tik protarpiais vos „pauostyti“ teduodavo.“ Galbūt tada, susižavėję vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybe, abu nusprendė parašyti išsamią šio žemaičių vyskupo biografiją. Ir abu tai padarė: Juozas Tarvydas 1970 m. parašė išsamų darbą „Motiejus Valančius (medžiaga studijai)“, o Grigas Valančius 1978 m. išleido dvitomį „Žemaičių didysis“. Tačiau šie veikalai plačiajai Lietuvos visuomenei liko neprieinami iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Juozo Tarvydo darbas mašinraščiu keliais egzemplioriais atgulė archyvuose (vienas jų rastas J. Mickevičiaus archyve Žemaičių muziejuje „Alka“), o Grigo Valančiaus buvo išspausdintas Los Andžele, JAV.

1924 m. birželio mėnesį vykę abitūros egzaminai parodė kas ko vertas. Iš trisdešimties abiturientų ir trijų eksternų egzaminus sėkmingai išlaikė dvidešimt keturi, iš jų tik Juozas Tarvydas ir Domas Jurkus baigė aukso medaliu. Dauguma abiturientų pasirinko studijas universitete. Laikraštyje „Žemaičių prietelius“ 1925 m. kovo 18 d. išspausdinta žinutė patvirtina: „Paskutiniais metais Lietuvos universitetan įstojo nemažai studentų ir iš žemaičių, daugiausia Telšių gimnaziją baigusių. Jų čia bus per 40“.

Kūrybinio kelio pradžia

Juozas Tarvydas savo poeziją pradėjo publikuoti dar būdamas gimnazistu 1920 m. žurnale „Aušrinė“. Vėliau, studijuodamas Kaune ir dirbdamas mokytoju gimnazijose, rašė teatro kritiką, knygų recenzijas, straipsnius pedagogikos ir lituanistikos klausimais „Lietuvių katalikų mokslo suvažiavimo darbuose“, periodiniuose leidiniuose „Ateitis“, „Židinys“, „Lietuvis“, „Rytas“, „Lietuvos mokykla“ ir kituose, pasirašydamas J. Žagaro, J. Žgrs., J. Žg., J. Trs. slapyvardžiais bei kriptonimais. Studijavo Teologijos ir filosofijos fakultete kartu su Antanu Miškiniu, Salomėja Bačinskaite-Nėrimi, Antanu Venclova, Broniumi Raila, Kaziu Inčiūra. Aktyviai įsitraukė į žemaičių studentų visuomeninę veiklą. „Katalikai žemaičių studentai […] šio mėnesio 2 d. padarė pasitarimą bendro veikimo reikalu. Čia jų prieita išvados bendrauti kultūriniame ir visuomeniniame žemaičių darbe, t. y., padaryta užuomazga būsimai žemaičių katalikų studentų draugovei. Išrinkta ir šio darbo vadovai iš studentų: A. Salio, J. Tarvydo, D. Jurkaus“,– rašoma „Žemaičių prieteliaus“ laikraštyje.

Juozas Tarvydas parašė pjesę „Per audrą“, kurią 1925 m. režisavo Borisas Dauguvietis Valstybės teatre Kaune. Joje aukštinama lietuvių kova už laisvę. Ši pjesė „ […] po premjeros, vokiečiams užprotestavus, išimta iš repertuaro. Girdi, per tirštais jiems priekaištais atvaizduotas Lietuvos gyvenimas I pasaulinio karo metais. Tarvydas dėl to daug kentėjo. Kentėjo ir bendrai dėl Lietuvos, apkarpytomis sienomis ir be savo sostinės atsikūrusios. Jis tai pergyveno giliau ir jautriau kaip mes, jaunikliai. Turėjo pranašo žvilgsnį, patrioto širdį“,– taip savo draugą prisimena Grigas Valančius.

Plungės „Saulės“ gimnazijoje

Dar nebaigęs studijų, 1927 m. rudenį Juozas Tarvydas pradėjo mokytojauti Plungės „Saulės“ gimnazijoje. Prisimindamas tą laiką, buvęs jo mokinys Juozas Mickevičius rašė mokytojo 70-mečio proga: „Jūs atnešėte daug pedagoginių naujovių ir metodų dėstydamas pamokas ir mokinių ugdyme mokykloje. Buvau tada septintoje klasėje. 1928–1929 m. m. dėstėte istoriją, pasaulinę, lietuvių literatūrą, lietuvių kalbą ir buvote klasės auklėtojas, o 1929–1930 m. m. aštuntoje klasėje dėstėte pasaulinę, lietuvių literatūrą ir lietuvių kalbą. Tamsta pamokas dėstėte meistriškai, turiningai, sistemingai, aiškiai, vaizdžiai, suprantamai“. Tarp mokytojo ir mokinio užsimezgusi bičiulystė tęsėsi daugiau nei keturis dešimtmečius. Abu gimę tais pačiais metais ir krikštyti tuo pačiu vardu, užaugę tarp Žemaitijos kalvų, turėję bendrų interesų puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą, Antrojo pasaulinio karo audrų blaškyti po įvairias mokyklas, sovietų valdžiai neįtikę tremti Sibiran, brandžiame amžiuje vėl susitikę Kretingoje, dirbo Lietuvos kultūros labui, palaikydami vienas kitą moraliai ir materialiai.

Mokytojaudamas Plungėje, Juozas Tarvydas pradėjo užrašinėti lietuvių tautosaką, skatino ir savo mokinius tai daryti. Iki 1931 m. rudens surinko ir išsiuntė Lietuvių tautosakos archyvui Kaune 1940 tautosakos tekstų iš Plungės krašto: 493 dainas, 693 patarles, 432 mįsles, 210 burtų, 49 pasakas, 63 padavimus. Plungėje pradėtos rašyti ir studijos apie Šatrijos Raganos gyvenimą, pedagoginę veiklą, kūrybą. Jos publikuotos leidinyje „Athenaeum“ 1931–1937 m.

Rokiškio gimnazijoje

1935 m. Juozas Tarvydas atvyko dirbti į Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Čia sutiko jauną ir energingą, ką tik lietuvių kalbos ir literatūros mokslus Kauno universitete baigusią Anelę Krasnickaitę, tapusią jo žmona. Juozas vadovavo vyresniųjų klasių literatų būreliui, o Anelė, kartu su mokytoju Apolinaru Radžiumi (Juozo bendraklasiu Telšių gimnazijoje) – jaunesniųjų. Šie lituanistai ne tik buvo puikūs pedagogai, bet ir aktyvūs visuomenininkai, skatinę gimnazistų kūrybinę veiklą: rengė mokinių kūrybinius vakarus, kvietė žymius rašytojus ir poetus, leido literatūrinius laikraštėlius, įkūrė Vaižganto kampelį, kuriame buvo kaupiami mokinių surinkti atsiminimai, mokinių referatai apie Vaižgantą ir jo kūrybą, rinko tautosaką. 1938 m. birželį Lietuvių tautosakos archyvo direktorius dr. J. Balys atsiuntė raštą, patvirtinantį Juozo Tarvydo priėmimą nuolatiniu bendradarbiu-korespondentu, kuriame prašo Švietimo ministerijos įstaigas „esant reikalui ir galimumui, padėti šiam asmeniui tautosakos rinkimo darbe“. 1937–1940 m. mokytojas su savo mokiniais surinko 2364 tautosakos tekstus iš Rokiškio krašto ir perdavė Lietuvių tautosakos archyvui.

1993 m. išleistoje knygoje „Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai–75“ buvę šios gimnazijos mokiniai prisimena savo jaunystės dienas. Ir visi, kurie mokėsi gimnazijoje 1935-1940 m., tik geru žodžiu mini lituanistus Juozą Tarvydą ir Anelę Krasnickaitę-Tarvydienę. Šių mokytojų kasmet režisuoti spektakliai, operetės ne tik ugdė jaunuolių kūrybiškumą, bet ir tapdavo kultūriniu įvykiu visai Rokiškio krašto bendruomenei. Jų metu surinktos lėšos būdavo skiriamos neturtingų vaikų mokymosi reikmėms. 1936-1937 m. m. Juozas Tarvydas režisavo Vydūno pjesę „Žvaigždžių takais“.

Nors daug laiko atimdavo darbas gimnazijoje, Juozas Tarvydas spėdavo perskaityti naujai išleidžiamas lietuvių autorių knygas, periodiniame leidinyje „Židinys“ publikavo devynias recenzijas P. Vaičiūno, J. Būtėno, I. Simonaitytės, O. Pleirytės-Puidienės ir kitų autorių knygoms, 1939 m. redagavo Šatrijos Raganos „Raštų“ VII tomą.

Buvusi Rokiškio gimnazijos mokinė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Regina Mikšytė savo atsiminimuose nupiešė tokį mokytojo portretą: „J. Tarvydo stambi prakaulė galva, plačiapetis gunktelėjęs stotas, lėtas besiiriantis judesys harmoningai derinosi su uždaru, tiesiu ir valingu būdu, kupinu dvasinės įtaigos. Mąstančio, o ne turinėlius ir biografijas pasakojančio mokytojo pamokos pranoko kolegų ir vadovėlių išmintį. Ir lietuvių, ir užsienio literatūra jo pamokose buvo ne vien apmąstyta, bet tarsi jo paties išgyventa. Žemaičiui, Šatrijos Raganos kūrybos tyrinėtojui, čia, Vaižganto vardu pavadintoje gimnazijoje, nušvito spinduliuojanti Vaižganto asmenybė. […] Šitokio katarsio, kokį išgyvendavome J. Tarvydo pamokų metu, jau nebepatyrėme nė universiteto paskaitose, skaitomose net tokių asmenybių kaip V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga ar V. Krėvė. J. Tarvydo pamokos buvo kaip sparnai dvasios skrydžiui“.

Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. prasidėjusi pirmoji sovietų okupacija keitė viską: Lietuvos švietimo sistemą, mokyklines tradicijas, bandė performuoti ir mąstymą. Sovietų valdžiai neįtikę mokytojai buvo atleidžiami iš darbo arba suimami. Pirmoji Rokiškio gimnazijoje tai patyrė Anelė Tarvydienė, suimta 1940 m. rudenį. Buvusi mokinė Agnietė Deksnytė-Daukantienė prisimena: „Literatūros pamoka. Mūsų mylimas mokytojas Juozas Tarvydas, sugebėjęs mus žavėti pasaulinės literatūros perlais, įkvėpęs meilę gimtajai kalbai, dabar stovi prie lango, nukreipęs žvilgsnį į kalėjimo pusę, kur uždaryta jo žmona, taip pat mūsų brangi mokytoja. Skausminga tyla. Mokytojas braukia ašaras. Ir mūsų akys skęsta migloje…“. Netrukus po žmonos suėmimo, Juozas Tarvydas paliko Rokiškio gimnaziją. 1941 m. žiemos pabaigoje Anelė Tarvydienė iš kalėjimo paleista tarpininkaujant kultūros veikėjams, tarp kurių buvo ir Salomėja Nėris.

Vokiečių okupacija Juozo Tarvydo šeimą nubloškė į Raseinius. 1941–1943 m. jis vadovavo Raseinių gimnazijai, 1943–1944 m. sugrįžo į Rokiškio gimnaziją direktoriauti. Deja, tik trumpam. Bet Juozo Tarvydo puoselėta vaižgantiška dvasia taip įsigėrė į Rokiškio gimnazijos sienas, kad net po penkių dešimtmečių, prasidėjus Atgimimui, mokyklos bendruomenė pareikalavo sugrąžinti Vaižganto vardą.

Sunkūs pokario metai Kretingoje

1944 m. Tarvydų šeima sugrįžo į Žemaitiją, arčiau Juozo tėviškės, ir abu su žmona Anele pradėjo dirbti Kretingos gimnazijoje. Ir čia jie pasireiškė kaip puikūs savo dalyko žinovai. J. Mickevičiaus archyve rastas Kretingos gimnazijos mokytojų lituanistų dalykinės komisijos 1948–1949 m.m. darbo planas, sudarytas komisijos vadovo Juozo Tarvydo, pateikia išsamią informaciją apie mokymo metodų įvairovę, pedagoginės patirties sklaidą tarp gimnazijos ir Kretingos apskrities mokytojų. Anelė ir Juozas Tarvydai veda atviras pamokas, skaito pranešimus mokytojų konferencijose.

Juozas Tarvydas rašė straipsnius periodinėje spaudoje apie lietuvių kalbos mokymosi pasiekimus ir spragas, kitų dalykų dėstymo metodų naujoves ir praktikas. „Politiniu atžvilgiu mūsų mokyklos šiemet daug tvirtesnės. Vertinant istorijos faktus ar nagrinėjant literatūrinius veikalus, jau nesunku pritaikyti dialektinį istorinio materializmo principą“,– rašoma J. Tarvydo straipsnyje, apžvelgiančiame Kretingos apskrities mokyklų egzaminų rezultatus, išspausdintame 1946 m. liepos 4 d. „Žemaičių tiesoje“. Patyrus represijas per pirmą sovietų okupaciją, teko sovietinę realybę pagražinti komunistiniais lozungais, teko susitaikyti ir prisitaikyti? Grigas Valančius tam prieštarauja: „Dažnas neišmanėlis, nepažindamas žmogaus sielos, tokį kartais pavadina pamainiusiu savo kailį. Kas, kas, o Juozas Tarvydas visa savo prigimtimi nebuvo toks, kuris mainosi ar mainikauja. Nebuvo dviveidis, bet, kaip ir vyskupas Valančius, tik nežinantiems atrodė dvigubu veidu. Jis pritapo taip, kaip pritapo ir Adomo Mickevičiaus herojus Konradas Valenrodas. Darė tai ne už sriubos šaukštą, bet už privilegiją skiepyti lietuviui jaunuoliui gėrį, grožį ir tiesą, išreikštą lietuvišku žodžiu mūsų klasikų raštuose“.

Nors ir stengtasi neužkliūti sovietinės ideologijos kontrolieriams dėstant lietuvių kalbą bei literatūrą, Juozo Tarvydo išsilavinimas ir erudicija, mokinių meilė ir pagarba kai kam Kretingoje trukdė. 1949 m. liepos 30 d. Kretingos rajono laikraščio „Žemaičių tiesa“ redakcijos skyrelyje „Plunksnos smaigaliu“ B. Džiūgavičius skaudžiai dūrė apskrities švietimo skyriaus darbuotojams Laukiui ir Tarvydui, „sapnuojantiems“ apie senąją tvarką ir gaivius vėjus iš Vakarų. Bet neilgai džiaugėsi savo raudona rašliava B. Džiūgavičius, t.y., laikraščio tuometis redaktorius Vytautas Misevičius. Matyt, susiprato, kad kitus juodindamas sau šlovės neužsidirbsi, bet būdamas kolaborantu gali greit tapti išdaviku kubilinsku. 1950 m. Vytautas Misevičius pasitraukė iš redaktoriaus pareigų ir vėliau išgarsėjo kaip istorinių romanų, humoreskų ir knygelių vaikams autorius.

Mokytojai Tarvydai oriai, bet skaudžiai išgyvenę vietinės valdžios moralinį persekiojimą, tremties neišvengė – su trimis mažametėmis dukrelėmis 1951 m. rudenį buvo išvežti į Krasnojarsko kraštą, o jų unikali biblioteka su rečiausiomis lituanistinėmis knygomis ir Šatrijos Raganos rankraščiais buvo sudeginta Kretingos miesto aikštėje.

Sibiro tremtyje

Būnant toli nuo Lietuvos, kenčiant šaltį ir badą, dirbant sunkiausius fizinius darbus, Tarvydai visada prisimindavo tėvynėje likusius auklėtinius, kolegas, prarastas knygas, neįgyvendintus kūrybinius sumanymus ir beprasmiškai bėgantį laiką.

Vieną laišką Juozas Tarvydas pradeda mintimis, tiksliai apibūdinančiomis jo ir visų lietuvių tremtinių dalią: „Rodos, jau visas amžius prabėgo nuo to laiko… Taip ilgai, taip ilgai… Pirmieji, antrieji metai – dar nieko. Buvo šioks toks ryšys su Tėvyne gerųjų Dievo žmonių dėka. Bet štai jau daugiau kaip pusė metų jokios žinelės, jokio laiško iš ten. Pasijunti gyvas palaidotas. Kaip nuo kiekvieno, taip ir nuo tavo kapo ilgainiui nueina visi, visi. Juk negalime norėti, kad mirusį amžinai atsimintų, jo kapą nuolat lankytų. Toks jau gyvenimo ir gamtos dėsnis, kad ant mirusiųjų kapų auga, kuriasi kiti… Tik koks siaubas, kad čia tu ne miręs, o gyvas ir girdi nueinančiųjų žingsnius. Tada protarpiais apima toks baisus liūdesys, tokia nostalgija, kad norisi kaukti, galvą į sieną daužyti. Bet palaidotojo šauksmo niekas nebeišgirs, niekas neatsilieps…“

Trumpai aprašęs savo varganą buitį, bandymą išgyventi šaltas žiemas, pusalkiu be pieno ir mėsos augančius tris vaikus, tuojau atsiprašo: „Vėl įsileidau į savo bėdas. O juk laiško tikslas – „išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų…“ Parašykit, parašykit apie viską, ypač apie auklėtinius ir kolegas. Kas gyvas, kas miręs, kas vedęs – ištekėjusi, kas išsikėlė, kas atsikėlė – milijonas klausimų!“

Iš tremties į tremtį

Juozo Tarvydo mokinys iš Kretingos gimnazijos laikų Petras Baužys savo straipsnyje „Mokytojas švyturys, šviesa ir tiesa“ prisimena netikėtą susitikimą su buvusiu mokytoju: „Kažin, ar kas suvaidintų nustebimą, kokį patyriau 1954 metų rudenį, Trakų gatvės antikvariniame knygyne netikėtai sutikęs lyg iš dangaus nukritusį sibirietį savo mokytoją Juozą Tarvydą su žmona? Kaip? Kada? Kur? Sakė: Justo Paleckio dėka. Atlikti formalumai Valstybės saugumo komitete, Vidaus reikalų ir Švietimo ministerijose – važiuojame į Liškiavą. Kodėl ne į Kretingą, kur savi, neseniai pastatyti namai? Ten, sakė, tebedirba Jonušas – negalima į tą rajoną grįžti – neįsileidžia ir namų negrąžina. O Ignas Jonušas, keturių skyrių lietuviško mokslo ir Maskvos partinių mokyklų „absolventas“, tada buvo VKP (b) Kretingos rajono komiteto pirmasis sekretorius…“

Savo užrašuose Juozas Mickevičius patikslina, kad Juozas Tarvydas reabilituotas LTSR Ministrų tarybos 1955-07-17 nutarimu. Kretingos rajono Vykdomasis komitetas grąžino nebaigtą įrengti namelį, pinigais atlygino už konfiskuotą nuosavybę, Švietimo skyrius išmokėjo dviejų mėnesių algos kompensaciją. Tarvydai gavo darbą pagal savo specialybę, tik ne Kretingoje, kaip numatyta reabilitaciniuose nuostatuose, o Liškiavos vidurinėje mokykloje.

Juozas Tarvydas, tremtyje praradęs daug brangaus laiko, skubėjo grįžti į mokyklą, į kultūrinį gyvenimą, toliau tęsti savo mokslinius tyrinėjimus. Dirbdamas Liškiavoje, dažnai lankėsi Vilniuje, užsukdavo į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, susitikdavo su buvusiais pažįstamais. Mintyse, o kartais ir garsiai, jų klausdavo, už ką jį, eilinį mokytoją, ištrėmė, kai tokie patys liko neišvežti. „Buvo draugas Tarvydas užėjęs ir mane prajuokino, sako – labiausiai negalėjau pernešti to, kad aš toks tarybiškas ir mane išvežė, o tuo tarpu jo pažįstami, kurie tikrai netarybiški, liko ir gerai gyvena! Įdomu, ką turėjo galvoje“,– rašė viena mokytoja kitai.

Nors Tarvydų šeimai pavyko atgauti laisvę ir likusį turtą, bet komunistinė valdžia toliau varžė jų gyvenimą, pasiųsdami dirbti kuo toliau nuo draugų ir gimtojo krašto. 1957 m. rugpjūčio 28 d. Juozui Mickevičiui rašytame laiške Juozas Tarvydas dar kartą nuoširdžiai dėkoja už bičiulišką paramą Kretingoje, domisi Butkų Juzės archyvo likimu ir guodžiasi: „Į Kėdainius nebepasikėlėme. Nedavė ten žmonai darbo, tai teks ir man atsisakyti. Pasilikome ir toliau Liškiavoje. Vieta graži, tik tiekimas blogas, na, ir kultūros maža. Kitais metais vėl ieškosime kur nors.“ 1959 m. rugpjūčio 10 d. rašytas Juozo Tarvydo prašymas Švietimo ministrui padėti persikelti į Kartenos vidurinę mokyklą liko nepatenkintas.

Sugrįžimas į Žemaitiją

1960 m. pavasarį Juozas Mickevičius tapo Kretingos muziejaus direktoriumi. Jis paskatino savo mokytoją ir auklėtoją sugrįžti į Kretingą. Bet vietos valdžia talentingą pedagogą paskubėjo 1962 m. išleisti į pensiją, nors pats Juozas Tarvydas dar galėjo ir norėjo dirbti. Turėdamas daugiau laisvo laiko, skaitė knygas, rašė apie lietuvių ir sorbų literatūrą, vertė iš sorbų kalbos ir lietuvių autorių kūrinius į sorbų kalbą. Šios mažos vakarų slavų tautelės, gyvenančios istorinėje Lužicos teritorijoje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje, kalbą jis išmoko savarankiškai. Iš sorbų kalbos išvertė Jano Vornaro knygelę vaikams „Garniukas ir Šyviukas“.

1967 m. Juozas Mickevičius pasikvietė Juozą Tarvydą į muziejų dirbti konservatoriumi. Pasak Grigo Valančiaus: „ […] rinko, rūšiavo senus raštus ir dokumentus. Jam parūpo, kad viskas, kas tik įmanoma, būtų surinkta apie tris žymiuosius žemaičius kretingiškius (Daukantą, Valančių ir Pabrėžą). Muziejaus direktoriaus istoriko Mickevičiaus ir Tarvydo pastangomis, vysk. M. Valančiaus skyrius pasidarė ypatingai gausus eksponatų, labai išsiplėtė ir dabar sudaro atskirą muziejų muziejuje. Ir vakarais, iš darbo parėjęs, ne valiūkavo, o iki nakčių sėdėjo ir dirbo. Parašė dvi plačias monografijas, apie Valančių ir Pabrėžą, pasinaudodamas muziejuje sukaupta medžiaga“.

1969 m. buvęs Plungės gimnazijos mokinys ir mokytojas Juozas Tarvydas aktyviai prisidėjo organizuojant šios mokyklos 50-mečio jubiliejų. Matyt tada jam gimė idėja aktyviems plungiškiams dažniau susitikti, pakalbėti apie savo krašto kultūrą. Į pirmą tokią sueigą 1971 m. birželio 5 d. susirinko penkiasdešimt Plungės krašto kultūrai neabejingų žmonių, tarp jų buvęs mokytojas Juozas Tarvydas, Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka, Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius Juozas Mickevičius, profesorius fizikas Adolfas Jucys ir kiti. „Mūsų tikslas – uždegti jaunimą geriems norams, darbams, mokyti mylėti savo gimtinę“, – sakė prezidentu išrinktas Adolfas Jucys. Jis ir pasiūlė šį sambūrį pavadinti Plungiškių draugija.

Juozo Mickevičiaus raginamas parašyti monografiją ir apie Simoną Daukantą, Juozas Tarvydas 1972 m. vasario 21 d. laiške atsakė: „Mielas Direktoriau! Visą naktį galvojau apie malonų pasiūlymą, rytmetyje dar tarėmės su žmona ir priėjome išvadą, kad šiuo metu niekaip negaliu tuo pasiūlymu pasinaudoti, nes šį pavasarį ir vasarą turiu labai daug asmeninių, literatūrinių ir buitinių rūpesčių, o be to, ir sveikatą reikia skubiai remontuoti. Jei galėsiu prieiti prie Daukanto, tai tik vėlai rudenį ar žiemą. Tad labai atsiprašau, kad būsiu apvylęs Tamstos pasitikėjimą“.

Deja, po metų, dar žiemiškai šaltą 1973 m. kovo 29 d. Juozas Tarvydas mirė, palikdamas tik savo darbus, draugus ir mokinius, išblaškytus po Lietuvą, pasaulio Rytus ir Vakarus. Daug jų atvyko į Kretingą išlydėti mokytoją į paskutinę kelionę. Jį mena mokinių užrašyti prisiminimai, išsaugotos fotografijos ir mokytojo rašyti laiškai, tarp kurių ir vienas sveikinimo atvirukas Šv. Kalėdų proga – virš eglės šakos pakabintas žibintas – kaip simbolis Mokytojo skleistos šviesos dygioje sovietinėje tikrovėje.