Molėtų bibliotekai – 80
Pradžioje buvo žodis apie Molėtus
Įvedant krikščionybę Lietuvoje buvo įsteigta Vilniaus vyskupystė. Didysis kunigaikštis Jogaila atidavė vyskupui išimtine teise dalį valstybės žemių su valstiečiais, taip paversdamas vyskupystę stambia feodaline valda. 1387 metais vasario 17 dieną paskelbtoje Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui yra pažymėta: „…duodame, teikiame, įjungiame ir dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro, ir Molėtų kaimais…“
Šiandien, švęsdami Vasario 16-ąją, Molėtai prisimena ir savo pirmąjį paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Ir turbūt sąmoningai nukeldami gimtadienio šventę į vasarą, kad kuo daugiau žmonių apsilankytų šiame gražiame gamtos kampelyje, rodo, jog Molėtai iš mažo kaimelio tapo miestu ir net rajono centru, šįmet minėsiančiu 630 metų. Kartu su savo miestu, tik kur kas mažesnį jubiliejų, minės ir Molėtų viešoji biblioteka, kuriai balandžio 24 dieną bus 80 metų.
O kas buvo iki jos?
KELIONĖS LAIKU (I)
Pirmąsias bibliotekas galime tik įsivaizduoti
Jos buvo vienuolynuose. Kraštietis Arvydas Pacevičius 2005 metais parašė knygą „Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795- 1864 m.“, o išleido ją leidykla „Versus aureus“. Skyriuje „LDK vienuolynų bibliotekų raida“ rašoma: „Baltųjų augustijonų vienuolynai buvo įsteigti Bistryčioje(1390), Medininkuose (1391), vėliau augustijonų reformuoti, remiami kunigaikščių Giedraičių, žinomi kaip atgailos kanauninkai. Šios vienuolijos bibliotekos, remiantis vėlesniais išlikusiais šaltiniais, buvo menkos:1778 m. Vilniaus Užupio vienuolyne prie Šv. Baltramiejaus bažnyčios tebuvo 300 tomų, o Lietuvos provincijos centre Videniškiuose 1820m. – 125 tomai.“
Jos turėjo būti dvaruose, bet apie tai beveik nėra duomenų. Vilniaus vyskupo įsteigtuose dvaruose, manau, turėjo būti bent jau maldynų ar namų ūkio vedamų knygų… Juk Molėtai Vilniaus vyskupams priklausė apie 400 metų. Tačiau kur kas svarbesnė informacija, matyt, todėl ir išliko, buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1568 metų raštas kunigaikščiams, vaivadoms, kaštelionams, seniūnams, kuriame įsakoma jiems sugrąžinti iš Molėtų ir kitų dvarų pabėgusius valstiečius su žmonomis, vaikais, gyvuliais ir kitu turtu. Jei bėgo, vadinasi, buvo sunku… Ir kam galėjo būti įdomu knygos, jei bėduliai žmonės nemokėjo skaityti, o ir tie popierėliai buvo išmarginti lotynų ir lenkų kalbomis. Tačiau tos vietos palieka tam tikrą aurą, jei norime, knyginę aurą, ir anksčiau ar vėliau susišaukia… Štai, kad ir 1967 metų laikraštis „Pirmyn“ (Nr. 147, gruodžio 16 d.) to meto „Aušros’ muziejaus darbuotojo A. Nezabitausko straipsnyje „Barbora Radvilaitė Dubingiuose“, rašo, jog po pirmojo vyro Stanislovo Goštauto mirties Barbora Radvilaitė paliko vyro tėviškę ir apsigyveno Vilniuje, savo tėvo, Vilniaus kašteliono ir Lietuvos vyriausiojo hetmano Jurgio Radvilos, rezidencijoje, kuri buvo toje vietoje, kur dabar yra Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka.
Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas tada irgi gyveno Vilniaus žemutinėje pilyje, kurios rūmai buvo tarp katedros ir Gedimino kalno. Tuo metu žemutinę pilį nuo Radvilų rūmų skyrė gražus parkas su Vilnelės upeliu ir dailiais tilteliais, žalių krūmų paunksmėmis. Čia, anot autoriaus, ir susitiko Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite šešiolikto amžiaus penktame dešimtmetyje. Ir tai yra bene ryškiausios istorinės asmenybės, apipintos romantiška meile, kad ir šiandien, XXI –ame amžiuje, mes vis dar skaitome naujas knygas apie juos.
Kaip teigiama 1984 metais parašytoje bibliotekos istorijoje, 1795 m. Lietuva prijungiama prie Rusijos imperijos. Buvusio Vilniaus vyskupo Igno Masalskio dvarų dalis atiteko jo giminėms, o kita dalis, į kurią įėjo Molėtų dvaras su miesteliu ir aplinkiniais kaimais, atiteko Rusijos vyriausybei. Po carienės Jakaterinos II-osios mirties (1796 m.) naujasis Rusijos valdovas caras Pavlas Molėtų dvarą padovanojo Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI ministrui Šuazeliui de Gutje, kuris buvo archeologas, diplomatas, literatas. Va, čia, tai jau turėjo būti knygų!…
Bijau, kad XXI amžiaus antrame dešimtmetyje mūsų biblioteka neturi nė vienos knygos prancūzų kalba, o ir
mokančių ja skaityti, vargu, ar daug rastųsi. Tačiau kompaktinių diskų, padedančių mokytis ne tik prancūziškai, bet ir kitomis kalbomis, biblioteka turi ir laukia norinčiųjų pamėginti būti poliglotais. Žinoma, šiandien yra ir kitokių mokymosi būdų. Vienas jų, kelionės ir laiškų rašymas. O „keliaujančiomis“ šių metų knygomis vis dar galima pavadinti mūsų kaimyno iš Anykščių, gyvenančio Prancūzijoje, rašytojo Valdo Papievio kūrinius „Eiti“ ir „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.
Pasak Abonemento skyriaus bibliotekininkės Aldonos Marčiulionytės, laisvalaikiu mėgstančios keliauti po kitas šalis, per paskutiniuosius penketą metų, populiariausiomis prancūzų autorių knygomis, molėtiškiams tebėra romanai: „Tiesiog drauge“ (Anna Gavalda, 2006), „Svetimas“, „Krytis“ (Albertas Kamiu,1991), „Angelo kvietimas“ (Guillaume Musso, 2012), „Sudeginta gyva“ (Suada, 2004), „Neišsakyti žodžiai“ (Marc Levy, 2013) ir „Dievas visada keliauja incognito“ (Laurent Gounelle).
2016 metai: linkėjimai nuo Janick le Planeur
Neseniai įrengtos dviračių stovėjimo vietos prie Molėtų viešosios bibliotekos bei Molėtų turizmo informacijos ir verslo centro, regis, labai pravertė po pasaulį dviračiu keliaujančiam prancūzui Janick le Planeur, kuris rugsėjo 13 d. trumpam buvo sustojęs Molėtuose. Turizmo centre, išsiaiškinęs kelius žemėlapyje, nes keliauti „betonke su jo manta yra pavojinga“, tolimesnei kelionei mieliau rinkosi senąjį Vilniaus kelią, o sužinojęs, kur yra MAXIMA ir biblioteka, užsuko į biblioteką. Informacijos skyriuje jis pasinaudojo vieša interneto prieiga, pagyrė biblioteką ir Molėtų miestelį, pabendravo su direktore Virginija Raišiene, parodė savo „feisbuką“, kuriame galima sužinoti kuo gyveno anksčiau ir kuo gyvena dabar šis prancūzas, turintis keistą sraigės principo, kai viskas, ko žmogui gali prireikti, keliauja kartu su juo, gyvenimo būdo pomėgį. Vieniems jis gali būti hipis, kitiems paprasčiausias „bomžas“, tretiems – keliautojas po pasaulį. Net ir neapsilankius jo „feisbuke“ – dviratis išduoda, jog žmogus keliavo ir po Arizoną, o vienas molėtiškis, keliaujantis po Europą darbo reikalais, sako, jį matęs kažkurios valstybės greitkelyje…
Šįmet Janick le Planeur savo dviračiu jau nukeliavo apie 7 tūkstančius kilometrų, nors, kaip pasakojo bibliotekoje, jis mieliau mėgsta keliauti savo kojomis… Keliavęs šią vasarą per Skandinavijos ir Baltijos šalis, jis sakė, kad pirmąkart per savo keliones pakliuvęs į tokią šaltą ir lietingą vasarą, ir tik Lietuvoje prieš keletą dienų patyręs saulės šilumą, jau vakar ketino apsistoti netoli Vilniaus, savo klajoklio palapinėje, kurią kartais mėgsta pašildyti ir saulės baterijomis…
Tie, kurie norėtų daugiau sužinoti apie tokį gyvenimo būdą, šį prancūzų keliautoją galėtų pasikviesti į savo draugus „feisbuke“…
Žinios – ne tik knygose, bet ir internete
Kadangi jau prakalbome apie feisbukus, tai reiktų užsiminti ir apie naršymą internete. Molėtų viešoji biblioteka šiandien gali teikti ir interneto pradžiamokslį ir kitokias paslaugas, susijusias su internetu. Informacijos skyriaus vedėja Auksuolė Nazarovienė to moko kiekvieną besikreipiantįjį, supažindina su duomenų bazėmis moksleivius. Tačiau apie bibliotekos šiandieną dar užsiminsiu ir kitose kelionėse. O dabar siūlau dar kartą prisiminti turtingiausią Molėtų krašto moterį – Barborą Radvilaitę, kuri, kaip ir Molėtai, kaip ir biblioteka, galėtų švęsti vestuvių 470 metų sukaktį, kai tapo Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmona. Internete yra Jono Drungilo straipsnis „Gimtoji didikų kalba“, kurio keletą fragmentų pacituosiu.
„Svarbų vaidmenį lenkų kalbos įsitvirtinimui Lietuvos diduomenėje suvaidino 1543–1548 m. Žygimanto Augusto rezidavimas Vilniuje ir jo vedybos su Barbora Radvilaite (1547). Tai buvo lemtingas posūkis lenkų kalbai tampant pavyzdine, kurios buvo verta mokytis. Šis besikeičiančių kalbų etapas puikiai atsispindi 1567 m. Žygimanto Augusto laiške Žemaitijos seniūnui Jonui Chodkevičiui: „Gavau Jūsų Mylistos tris laiškus: du rusėniškai ir vieną lenkiškai rašytus.“ Tuo tarpu Radvilų giminėje kalbėti lenkiškai reiškė kalbėti gimtąja kalba. 1564 metais Radvila Juodasis savo sūnui Radvilai Našlaitėliui, išvykusiam į Strasbūrą studijuoti ir vengusiam ten kalbėti lenkiškai, rašė: „Neužmiršk gimtosios kalbos, kad po to sugrįžęs nekalbėtum kaip barzdaskutys Paulius, nes iš tavęs juoksis broliai ir seserys.“ Tad nuo XVI a. II p. dauguma Lietuvos diduomenės giminių rašė ir kalbėjo lenkiškai. (…)
XVI a. II p. – XVII a. I p. gyvavo tarsi dvi kalbų grupės. Pirmai veikiausiai priklausytų rusėnų, lenkų ir lotynų, kuriomis buvo rašomi to meto dokumentai. Jos labiausiai buvo vartojamos didikų, pasiturinčių bajorų, miestiečių ir dvasininkų. Antrai grupei priklausytų lietuvių kalba, vyravusi Lietuvos kaimuose. Miestuose, miesteliuose įsikūrę įvairių tautų asmenys (vokiečiai, italai, prancūzai, škotai, žydai) bendravo čia vyravusiomis ir gimtosiomis kalbomis.“
Lenkų kalba kalbančių, skaitančių ir rašančių Molėtų krašte tikrai yra. Tačiau bibliotekoje nėra lenkų kalba knygų, todėl skaitytojai pasitenkina skaitydami jų autorius, išverstus į lietuvių kalbą. Tai – romanai: Claudia Keller „Dovanoju tau savo vyrą“, Katarzyna Grochola „Sugipsuota širdis“ ir „Niekados“, Dorota Terakowska „Lėliukė“ ir ypač populiari knyga Tateuszo Dolęgos –Mostowicziaus 100-osiosms metinėms „Auksinė kaukė“; „Aukštieji slenksčiai“.
