Moters aistra – nėrimas vąšeliu

Buvo kaip balzamas širdžiai

Sausio mėnesį Vadoklių kultūros centro Jotainių padalinyje veikė vietos gyventojos Natalijos Antiuchovos rankdarbių paroda „Rankų šiluma“. Tai buvo pirmasis didelės apimties viešas jos asmeninės kūrybos pristatymas. Nors paroda veikė trumpai, tačiau tai atrodė kaip ryškus tautinio meno blyksnis dėl koronaviruso pandemijos apniukusioje aplinkoje.

Savamokslė menininkė ir anksčiau viešai pateikdavo savo nėrinių, bet greta kitų autorių rankdarbių. Neeilinius Natalijos gabumus pastebėjo ir juos sugebėjo įvertinti Vadoklių kultūros centro Jotainių padalinio vadovė Agnė Leleivienė – itin šneki, sužadinanti kitus veiklai ar iš menkos liepsnelės mokanti įpūsti laužą. Ji pakalbino N. Antiuchovą parodyti viešai sukauptą kūrybinį turtą. Pradžioje ši abejojo, ar tai verta, bet paskui sau tarė: „O ką aš prarasiu? Nieko“.

Atrinko pastarųjų dvejų metų darbus. Prasmingai ir tinkamai jie buvo pateikti kultūros įstaigoje. Kas regėjo parodą, ji buvo kaip balzamas širdžiai. Jokiu būdu to nepalyginsi su masine gamyba. Smagu, kad kaime neišnyko tikrieji rankdarbių meistrai.

Neria vąšeliu apie 30 metų

N. Antiuchovos mama buvo lietuvė, tėvas turėjo baltarusiško ir ukrainietiško kraujo. Abu jau mirę. Natalijos giminėje buvo linkusių į menus. Jos mama mezgė, margus raštus senelė audė senovinėmis staklėmis. Anūkė išsaugojo jos baltais siūlais ataustą staltiesę. Po daugybės metų ši menkai pabluko.

Nerti vąšeliu Nataliją pamokė mama. Ji ir įsuko dukrą į senovinio liaudiško meno kūrybos verpetą. Bene tebūdama šešerių metų Natalija jau nėrė savarankiškai. Dirbti buvo patogu, kai tam naudojamas vienintelis įrankis. Bet išgirsdavo pasišaipymų: „Tokia jauna, o senienomis domiesi?“ Natalija į tai jautriai reaguodavo: visiškai atsisakydavo nerti arba nerdavo paslapčiomis. Tačiau savo pomėgio neslėpdavo nuo namiškių. Tik šie ją palaikė. Savo darbeliais Natalija tikėjosi paįvairinti skurdžią sovietmečio buitį. Gyveno daugiabučiame name Panevėžyje, Tulpių mikrorajone.

Drąsos, pasitikėjimo savimi suteikdavo ir darbų pamokos mokykloje. Čia mokė ir siūti, ir megzti. Mama pageidavo, kad Natalija daugiau užsiimtų mezgimu virbalais.

Daugybę nėrinių N. Antiuchova išdovanojo draugams, pažįstamiems, giminėms. Kartą paskaičiavo, jog nėrimo amatui su kai kuriomis pertraukomis yra atidavusi beveik 30 metų.

Nėrimo raštai gimsta galvoje

Atlikus buitinius reikalus arba, kai turi laisvesnio laiko, Natalija sėda prie nėrimo vąšeliu, labai seno meno. Dažnai ginčijamasi, kas pirmas – mezgimas ar nėrimas –  atsirado. Natalija sako, kad nerti tinklus ar juos megzti pirmieji ėmėsi vyrai. Iš jų šiuos pomėgius perėmė moterys. Taigi, nors mezgimas ir nėrimas – skirtingi dalykai, bet daug kas tai painioja. Virbalais mezga ir Natalija. Numezga šeimai kojinių, o reikalui esant, numegztų ir bet kokį drabužį. Pažįsta, kas mezga Jotainiuose, o kad nertų?.. Moteris patenkinta, jog vis daugiau į nėrimo amatą įsitraukia jaunimas. Taip jis suranda savo pomėgį ir įprasmina gyvenimo kasdienybę.

N. Antiuchova savęs nelaiko profesionalia nėrėja, bet prisipažįsta, kad tai daryti moka gerai ir kokybiškai. Ir sako, kad nerti yra lengviau nei megzti, tai – paprastesnis užsiėmimas. Neriant užimta viena, mezgant virbalais – abi rankos.

Jotainiškė pasakojo, jog nunerti vaikiškus batukus pakaktų kelių valandų, o neriant servetėlę ir savaitės prisireiks. Kartą didelę staltiese, kurią kaip dovaną išsivežė į Klaipėdą, su pertraukomis nėrė tris mėnesius.

Nėrimas – pasiryžimo ir pasiaukojimo vertas pomėgis, kadangi šiandien visiškai nuvertinamas rankų darbas. Kitas mesteli: „Kas čia tokio, galiu ir pats pasidaryti“. Pirma pabandyk, žmogau, ar išeis. Toks ieško, kur pigiau, nors iš to naudos neturės.

Išaudė mintį kurtis provincijoje

Natalija su Raimundu 23 metai kartu. Juos suvedė atsitiktinė pažintis. Kartais Raimundas suabejodavo, ar verta jai užsiimti nėrimu. Sudėjus siūlų kainą ir įdėtą darbą, kažin, ar gaminys atsipirks. Bet pačiu laiku suprato, kad Natalijai tai – malonumą sukeliantis užsiėmimas.

Mieste turėjo dviejų kambarių butą. Didėjant šeimai, ėmė jausti vietos stygių. Dukros pageidavo jau atskiro kambario. Turėti nuosavą namą svajojo apie 7 metus. Pirkti jį žvalgėsi Vadoklių ir Ramygalos kryptimis. Norėjo, kad būtų prie gero kelio. Rinkosi rimtai. Atsižvelgė ir į atstumą, ir į kuro išlaidas. Nuvažiavo apžiūrėti namo Ramygaloje. Pamačius liko slegiantis įspūdis: pigiau atsieitų naują pastatyti. Tada užsuko į Vadoklius, kur irgi buvo parduodamas namas. Dažnokai ten buvota. Vadokliuose gyventa Raimundo senelės, per ją susipažino su kaimo gyvenimu. Bet namas buvo mažokas šeimai. O Jotainiuose parduodama sodyba tenkino norus. Pirkdami ją iš banko neėmė paskolos. Kiek trūko pardavus dviejų kambarių butą mieste, skolinosi. Bet skolą skubėjo grąžinti. Keturi metai tvarkosi sodybą iš lėšų, kurias uždirba.

Nors Raimundas nėra stalius, bet gabus medžio darbams. Pradžioje padarė sūpuokles. Buvo įlinkęs ūkinio pastato stogas. Ir jį sutvarkė. Daro tai, ką sugeba pats. Nelinkęs nieko samdyti, nes žino, kad tai brangiai kainuos ir gali būti nekokybiška. Jeigu pačiam nepasisekė, gali išardyti. Kai ką įmanoma padaryti ir iš senų statybinių medžiagų. Naujos ne kiekvienam beįperkamos.

Savam stalui – užsiaugintos bulvės ir daržovės

Žemės su pastatų valda – net 38 arai. Raimundui, nors augo Panevėžyje, mieli kaimo rūpesčiai. Pasodino obelaičių, kad galėtų vaisius skinti. Natalija juokauja: „Jeigu Jotainiuose augtų bananai, bandytų  ir jų užsiveisti“. Pasitaikė ir nesėkmių. Vienais metais neužaugo bulvės, burokai, morkos. Juos tada ilgai pylęs lietus paskandino. Žemei reikėtų drenažo. O jam reikia nemažų pinigų.

Naujakuriai stengiasi užsiauginti tai, kas dera. Anksti pavasarį ridikėlius, salotas, svogūnų laiškus skanauja. Stengiasi auginti be mineralinių trąšų. Ekologiškos daržovės, sako, ir sveikatos suteikia. Be to, jų nereikia pirkti. Ir kiaušiniai savi – laiko vištų pulkelį. Neišleistus pinigus gali skirti namui remontuoti.

Darbų, darbelių sodyboje daug – galo ir krašto nematyti. Nupjovus žolę, laukia daržų ravėjimas. Bet tai smagu daryti, nes čia – viskas sava.

Dukrų polinkis menui – irgi iš mamos

Raimundas ir Natalija susilaukė trijų dukterų. Vyriausioji, Samanta, studijuoja mediciną Kaune, yra pirmakursė studentė. Nori būti psichiatre. Vidurinioji dukra, Iveta, Velžio gimnazijos dvyliktokė, svajoja apie manikiūrininkės darbą. Mažoji Tėja – darželinukė, 15 metų jaunesnė už vyriausiąją seserį.

Samanta, dar mokydamasi Panevėžio J. Balčikonio gimnazijoje, labai gražiai piešė, išmanė tapybos meną. Tėvai pamanė, kad ji imsis dailės studijų. Jiems truputį buvo netikėta, kad stojo į mediciną. Tokiam dukros pasirinkimui tėvai neprieštaravo.

Dukra Iveta irgi turi polinkį menams. Kalbėti apie jos ateitį dar ankstoka.

Jų mama Natalija irgi mėgo piešti. Jeigu rankdarbių raštus dažniausiai išsipiešia, tai šis procesas vyksta jos galvoje. Tada rankos daro, akys žiūri, tinka ar ne. Moteris nelinkusi kopijuoti. Ji turi ir neužbaigtų rankdarbių. Jiems vis kažko lyg trūksta.

Vaikystėje ji sukosi tautinių šokių ratelyje. Mėgo arklius, jais jodinėjo.

Norėtų dirbti arčiau namų

N. Antiuchova šiaip yra pardavėja kasininkė. Paskutinė jos darbovietė – kioskas Mikėnuose. Jį, kaip girdėjusi, uždarė žiemos sezonui. Pasiūlius gerą atlyginimą, sutiktų važinėti ir į darbą mieste. Už minimalią algą to daryti neverta. Be to vyro darbas – mieste ir pamainomis. Patrauklu būtų gauti darbą Jotainių parduotuvėje, ji arti namų. Bet jo, kaip pati sako, gali tekti laukti ir 10 metų.

Nenuobodžiauja ir būdama namuose. Šeimai gamina valgius. Dažniausiai juos pagardina sveikatos teikiančiu česnaku. Maisto porcijų laukia du šunys – savas bei Natalijos mamos augintas. Jaukų prieglobstį šiuose namuose rado ir klajūnas katinėlis. Benamis, sugebėjęs įsmukti pro pravertas duris, ilgam užsiliko.

N. Antiuchova sako esanti laiminga, kadangi turi labai gerą vyrą. O ko daugiau reikia? Studentės medikės, dvyliktokės moksleivės ir darželinukės mamai – tik 38 metai. Tiek jai sukako gruodžio 31-ąją. Neužgesinti savo kūrybinės ugnelės verta palinkėti kaimo menininkei.