Mums rūpi: iniciatyva, už kurią Jadvygai padėkoti atvyko Tiškevičių grafas iš Kembridžo
„Kai manęs klausia, kodėl būtent tu? Aš sakau: o kas, jei ne aš, jei ne tu?“ – lyg retoriškai klausia Jadvyga Chludok, pridurdama, kad tokį požiūrį jai įskiepijo tėvai. Pastarąjį savo gyvenimo penkmetį Trakų Vokės šviesuole vadinama moteris paskyrė neeilinei iniciatyvai – Tiškevičių koplyčios restauracijai. Dar prieš kelerius metus tiesiog apverktinos būklės buvęs kultūros paveldo objektas šiandien – jauki, mus pokalbiui priglaudusi vieta.
Dievas laikė už kepurės
Į 15min redakciją kreipęsi ir „Mums rūpi“ projektui Jadvygos istoriją siūlę žmonės moterį vadino paprastai – Trakų Vokės šviesuolė. Jos darbų bendruomenės labui nesuskaičiuosi, tikino jie, tačiau vienu ryškiausiu, apčiuopiamiausiu įvardijo iniciatyvą, dėl kurios atgimė Tiškevičių koplyčia.
Pati Jadvyga, kalbėdama apie koplyčios prikėlimą, nuolat pabrėžia, kad tai – ne jos, o visų žmonių, visos bendruomenės nuopelnas. Vis dėlto pirmuosius žingsnius žengė ir idėjos ašimi buvo būtent ji.
Į klausimus, kodėl moteriai parūpo Tiškevičių koplyčios likimas ir kas pastūmėjo imtis veiksmų, Jadvyga turi ne vieną atsakymą. „Ši koplyčia visais laikais buvo reikšminga mano šeimai, eidavome į ją nuo mažens. Taigi turiu jai sentimentų, jausmų. Mano tėvai buvo labai tikintys žmonės, tą perėmėme ir mes – vaikai“, – atvirauja šešių vaikų šeimoje augusi moteris.
Prieš restauraciją Tiškevičių koplyčios būklė, kaip tikina moteris, buvo apverktina. Tą matė visa bendruomenė, vis kalbėdavo, kad reikia ką nors daryti. „Tiesa, nors matėme, kad koplyčia jau labai prastos būklės, dar labiau tuo įsitikinome jau tik prasidėjus darbams. Kai buvo pakelti pamatai, kai pradėtos judinti skulptūros. Viskas laikėsi ant siūlelių. Atrodo, kad pats Dievas lyg už kepurės laikė koplyčią ir laukė, kol ko nors imsimės“, – prisiminė pašnekovė.
Savybę neklausti, neieškoti, kas padarys, o ryžtis ir imtis veikti pačiai Jadvyga pasakoja paveldėjusi iš tėvų: „Turbūt tai įskiepijo tėvai, jie sakydavo – visada turi pradėti nuo savęs. Ne kartą manęs klausė, kodėl būtent tu, aš sakau: o kas, jei ne aš, jei ne tu? Į ką reikėjo parodyti, kad imtų ir darytų? Aš stengiuosi niekada nerodyti į kitus. Aišku, paprašau pagalbos, kas sutinka – eina kartu, kas atsisako, tai asmeninis žmogaus reikalas. Juk visi žmonės turi ir savų rūpesčių.“
Kiekvienas, anot Jadvygos, turi savo kelią, savo darbą. „Mes mėgstame tas garsias frazes: laisvė, tėvynė. Galbūt, sakyčiau, kad man tėvynė yra čia, šioje koplyčioje. Matyt, tai ir atsakymas, kodėl būtent ji“, – jausmingai kalbėjo moteris.
Pirmojo impulso laukta ilgai
Jadvyga prisimena, kad dar anksčiau, matydama prastą Tiškevičių koplyčios būklę, bendruomenė kreipėsi į valdžios institucijas, tačiau rezultatų tai neatnešė. „Kreipėmės, kur tik galėjome, bet viskas nėra taip paprasta. Mes supratome, kad tai yra kultūros paveldo objektas, kad negali ateiti ir perdažyti sienas taip, kaip sugalvojai. Nors mūsų tėvai, kai perėmė šią koplyčią iš tarybinės valdžios, savo rankomis prižiūrėjo kiek galėjo. Ir mes, prisimenu, dar vaikai ateidavome, plaudavome, valydavome“, – pasakojo moteris.
Daug kas galvoja, kad tokiais klausimais turėtų rūpintis patys dvasininkai, o Jadvyga tikina esanti kiek kitos nuomonės. „Sako, bažnyčia yra Dievo namai, mes esame Dievo vaikai. Juk bažnyčia, pirmiausia, ne ko kito, o mūsų. Vadinasi, kokie vaikai, tokie ir namai. Daug kas tikisi šito iš dvasininkų, tačiau nereikia į juos žiūrėti, kaip į kokius uab’us – kad pravestų vestuves, krikštynas, atvažiuotų, nuvažiuotų, patarnautų. Jeigu mes norėsime, kad jie būtų darbininkai, jie jau nebebus dvasininkai. Juk mums būtent dvasinio pasisėmimo ir reikia. Laikai finansiškai gal ir geresni, bet dvasiškai – itin sunkūs. Aš į bažnyčią to ir einu – pasisemti stiprybės“, – kalbėjo moteris.
Pirmasis Jadvygos žingsnis, jau pasiryžus griauti ledus, kaip pati juokauja, nieko nenustebins – internetas. „Pradėjau domėtis, skaitinėti, kaip žmonės tokius dalykus daro. Kreipiausi į visokius fondus, institucijas. Labai daug konsultacijomis padėjo Kultūros paveldo departamentas. Supratome, kad pirmiausia, jei apskritai norime ką nors daryti, turime juridiškai patvirtinti, jog koplyčia priklauso Lentvario parapijai. Iki tol tokių dokumentų neturėjome“, – pirmuosius darbus prisiminė pašnekovė.
Beieškant kelio, kaip prikelti koplyčią, Jadvygai kirbėjo mintys ir apie Europos Sąjungos lėšas: „Galvojau, tiek daug apie jas kalbama, gal būtų galima jas panaudoti tokiam kilniam tikslui?“ Kol buvo pasiekta pirmoji mažytė pergalė, prabėgo geri metai. Pašnekovė tikina kaip dabar prisimenanti dieną, kai iš Kultūros ministerijos gavo laišką su informacija, kad po metų bus galima teikti paraišką Kultūros paveldo objektams restauruoti. Tereikėjo tam gerai pasirengti. Žinia buvo labai džiugi, tačiau Jadvyga dabar juokiasi, kad gal ir gerai, jog tada nesuprato, ką reiškia tas „pasirengti“.
Geri darbai traukia gerus žmones
Pasirengimas dėl daugelio priežasčių buvo tikrai nelengvas, pasakoja Jadvyga. „Pirmiausia, buvau šioje srityje visiškai „žalia“. Nesupratau absoliučiai nieko. Antra, restauracijai, o dar kultūros paveldo, yra keliama daugybė kriterijų. Juk turi atkurti autentiką. Trečia, dar net nežinant, pavyks ar ne, privalu pateikti labai išsamią informaciją – nuo itin detalaus techninio projekto, sąmatų iki daugybės kitų dokumentų“, – tuo metų laukusią milžinišką darbų krūvą prisiminė moteris.
Nors viso proceso variklis buvo pati Jadvyga, praleidusi valandų valandas archyvuose, siekiant „atkapstyti“ autentikos įrodymų, duomenų, brėžinių, laksčiusi po įvairias institucijas ir nebijojusi klausti, kaip pati sako, turbūt, pačių kvailiausių klausimų, moteris visus laurus atiduoda geranoriškai prisidėjusiems žmonės. Ir tiems, kurie sutiko padėti be atlygio, o jų profesionalus darbas tapo šios iniaciatyvos pamatu, ir tiems, kurie aukojo litą, kelis ar daugiau – kiek tik galėjo. Tiškevičių koplyčios atgimimui tuo metu reikėjo 890 tūkst. litų. Šis atvejis unikalus tuo, kad koofinansavimui būtinus 10 proc. sunešė pati bendruomenė.
Žmones, kuriems reikėtų padėkoti, anot Jadvygos, išvardyti sunku, mat labai baisu ką nors praleisti, o visų prisidėjimas buvo svarbus. Viena iš Trakų Vokės šviesuolės didžiausių padėjėjų buvo istorikė Lilijana Narkovič, gyvenanti Vokietijoje, tačiau Jadvygos netikėtai sutikta būtent prie Trakų Vokės dvaro vartų.
Tarp moterų užsimezgė bičiulystė, istorikė susisiekė ir su grafų Tiškevičių vaikais, kurie labai palaikė šią idėją bei prie jos prisidėjo. „Neatlygintinai, tiesiog iš geros valios prisidėjo labai daug žmonių, aš – tik mažytis sraigtelis. Nuo geranoriško architektų, restauratorių darbo, rengiant projektą, iki kiekvieno žmogaus, kuris, susidūrus su sunkumams, pasakydavo: „Jadvyga, viskas bus gerai“, – dėkodama kalbėjo moteris.
Didžiausia baimė – nuvilti
Žinią, kad Tiškevičių koplyčia bus restauruojama, kunigas bendruomenei pranešė šv.Velykų išvakarėse. „Reikėjo matyti, kas tada dėjosi per mišias – ir verkėme iš laimės, ir glėbesčiavomės“, – su ašaromis ir besišypsodama prisimena Jadvyga.
Tada, anot moteris, nukrito vienas iš didžiausių akmenų – nuvilti žmones. „Labai norėjau, bet drauge ir labai bijojau. Ne dėl savęs, tikrai ne dėl savęs. Baisiausia buvo nuvilti žmones, kurie prisidėjo. Kad jų darbas ir viltys nenueitų perniek. Suprantate, žmonėms reikia tikėjimo ir pasitikėjimo. Negautume mes tų pinigų, ir žmonių nusiteikimas jau būtų kitoks, jiems tiesiog nusvirtų rankos. Ir vis dėlto, kaip ją sutvarkyti?“ – apie kankinusį nerimą atviravo moteris.
Jadvyga teigė neabejojanti, kad žmonėms labai reikia tikėjimo, o tokie atvejai jo įkvepia. Tada žmogus supranta, kad gali ką nors padaryti pats, ne tik laukti, kol kas nors nukris iš dangaus.
Grafo Tiškevičiaus padėka
Visiškai atrestauruota koplyčia Trakų Vokės bendruomenę džiugina jau gerus metus. „Restauravimas nėra sienų išgriovimas ir visko pastatymas iš naujo. Sienos buvo nuvalytos ir atkurtos tomis pačiomis spalvomis, medžiagomis. Atkurti autentikai buvo naudotasi brėžiniais ir archyvų informacija.
Koplyčia atrestauruota nuo pat pamatų. Šiltintas stogas, keista skarda, lietvamzdžiai, izoliacija ir kanalizacija. Atrestauruotos visos statulos, visa polichromija. Patys atkūrėme ir autentišką altorių. Tai – dviejų žmonių rankų darbas iš ąžuolo. Nerestauruotos tik grindys, ant kurių – Tiškevičių herbas. Jos nuostabios ir taip“, – kas nuveikta, vardijo pašnekovė.
Visų darbų užbaigimą Trakų Vokės bendruomenė šventė 2016 m. sausį, tačiau unikalaus rankų darbo altoriaus šventinimas vyko birželį. Tada Trakų Vokė sulaukė ir ypatingo svečio iš Kembridžo – atvyko Tiškevičių sūnus, grafas Zigmundas. Nepaisydamas prastos sveikatos, 83-ejų metų vyras atvyko Vokės bendruomenei ir Jadvygai padėkoti už šią iniciatyvą, nors prie jos prisidėjo ir pats. Moteris tikina, kad tai – tikrai didelis įvertinimas. „Kai grafas sakė kalbą, verkėme ir mes, ir jis pats“, – ir dabar graudindamasi kalbėjo Trakų Vokės šviesuolė.
