Mūsų gerovės trukdis – vergo genas

Neseniai perskaičiau 15min.lt paskelbtą straipsnį „Švedija pasamdytų visus mūsų statybininkus, jei tik išoperuotume vergo geną“ ir susimąsčiau: išsioperuoti vergo geną reikia toli gražu ne vien dėl to, kad švedai pasamdytų mūsų žmones.

Pasinaudoti ironišku švedų pasiūlymu ir išsioperuoti šį geną turime savo pačių labui. Ne dėl to, kad mūsų žmonės būriais veržtųsi dirbti į Švediją, bet kad noro važiuoti dirbti svetur net nebūtų, išskyrus atvejus, kai važiuotume įgyti geresnės patirties, ieškoti naujų galimybių ir perspektyvų, ar kai žmogus yra pasaulinis kokios nors srities ekspertas. Svarbiausia, kad gerovės čia, savo šalyje, siektume savo jėgomis. Juk gerovę tose šalyse sukūrė ne kas kitas, o patys žmonės. Taigi, pasimokę iš mūsų šiaurinių kaimynų, kurių ekonomikos ir socialinės gerovės modelis man visada buvo aukščiausia siekiamybė, galime pasiekti pačių aukščiausių ekologinių, ekonominių ir socialinių standartų. Tačiau pirmiausia turime išmokti gerbti save ir žmones, kurie mums padeda siekti rezultato. Tai rimta pastaba tiek darbuotojams, tiek jų darbdaviams.

Labai liūdna skaityti Lietuvos verslininkų apgailestavimą dėl Sodros „grindų“, piktinantis, kad įdarbinus darbuotoją už minimalų atlyginimą puse ar ketvirčiu etato, socialinio draudimo įmokas privaloma bus mokėti nuo ne mažesnių nei minimalus atlyginimas pajamų. Bet juk tai yra bent kažkokia socialinė garantija žmogui, suteikianti jam galimybę sukaupti metų stažą ir gauti visas socialines garantijas. Kalba net neina apie minimalaus atlyginimo skėlimą, įdarbinus žmogų puse ar ketvirčiu etato, nors čia dažniausiai ir slypėjo didžiausia manipuliacija. Eičiau dar toliau, nes esu įsitikinusi, kad minimalus atlyginimas ir turi būti pačiu mažiausiu minimumu, ką apskritai gali uždirbti darbuotojas, kad galėtų patenkinti savo minimalius poreikius, nesvarbu kiek valandų per dieną jis bedirbtų. Kai kurių verslo atstovų pasipiktinimas, esą taip pažeidžiamos žmogaus teisės dirbti ne visą dieną, neatlaiko kritikos, nes rodo ne tik manipuliaciją, bet tolesnį skatinimą žmones žemintis, paminti savo orumą, susitaikant su esama padėtimi ir džiaugiantis apskritai turint kokį nors darbą ir bent kokias, kad ir žemiau skurdo ribos balansuojančias pajamas. Mano akimis, tai yra labai akivaizdus sovietinis požiūris, dažniausiai ir vejantis mūsų žmones ieškoti laimės svetur. Džiugu, kad jaunosios kartos verslas krypsta pažangaus požiūrio, socialinės atsakomybės, požiūrio į darbuotoją kaip į profesionalų, orų partnerį, užtikrinant jam tinkamas motyvacijos galimybes. Ir jo vis daugėja. Tai teikia daug vilties. Na, o švedai ir kiti skandinavai mane labiausiai žavi būtent pagarba sau ir kitiems.

Pažiūrėkime, kaip adekvačiai jie vertina verslo plėtrai ir užsienio investicijų pritraukimui pagalius į ratus kaišiojančių profsąjungų veiklą. Pavyzdžiui, kolektyvinės sutartys. Kaip teigiama straipsnyje, nors privačiame sektoriuje jos nėra būtinos, ir niekas netikrina, ar jos sudarytos, su darbuotojais kolektyvinės sutarties nesudariusiai įmonei gauti užsakymo yra neįmanoma, nes jos reikalauja užsakovas. „Vis dėlto, net profsąjungos darbuotojai suvokia, kad dažnai ši organizacija elgiasi kenksmingai, tačiau Švedija tai toleruos iki pasaulio galo, nes profsąjungos atstovauja „žmonių balsui“, o žmonių balsas – aukščiausia valdžia“, – rašoma straipsnyje.

Taip ne tik ginamos darbuotojų teisės į teisingą atlygį bei skatinamas jų orumas, bet reiškiamas rimtas požiūris į darbų saugą, darbuotojo sveikatą ir aplinką. Mūsų kaimynams yra akivaizdu, kad tai – neginčijamas pirmos būtinybės aspektas. Kada mes, lietuviai, savo potencialu tikrai ne prastesni už švedus, išsiugdysime tokį aukštą sąmoningumo lygmenį? Didžiausias tokio mąstymo privalumas yra tas, kad taip užkeliama kartelė tobulėjimui, aukščiausio lygio ir pačių aukščiausių standartų siekiui. Taip skiriamas prioritetas vietinio verslo plėtrai ir galimybės vietos gyventojams susikurti ir užsitikrinti sau gerai apmokamas darbo vietas. Tai be galo platus požiūris, žvelgiant toli į perspektyvą. Juk tiesa, kad dažnai verta atsisakyti net pačių patraukliausių, greitą atsipirkimą žadančių investicijų vardan to, kad užsiauginti galbūt lėtesnę, brangiau kainuojančią, daugiau pastangų reikalaujančią, bet žymiai kokybiškesnę ilgalaikę naudą. Kokurencingumas neturi prasilenkti su kokybe, pastarąją aukojant pigumo naudai. O visų svarbiausia – taip ugdomas ir skatinamas žmonių orumas, pagarba sau, didinama žmogaus savivertė. Kas man patiko labiausia, tai kad kiekvieno samdomo darbuotojo vertinimas yra siejamas su jo gebėjimu pasiskaičiuoti, pakovoti už savo interesus, būti šeimininku, lygiaverčiu partneriu, siekti pačių aukščiausių standartų tiek sau, tiek ir tiek atliekamame darbe. Tuo ir labiausiai patrauklus skandinaviškas gerovės modelis, kuriuo vienareikšmiškai turėtume sekti ir mes. Tai neabejotinai ilgas, sunkus, greito atsipirkimo ir trumpalaikės naudos nežadantis, tačiau pačius aukščiausius standartus,  savigarbą, orumą ir ilgalaikę naudą garantuojantis kelias. Esu įsitikinusi, kad mes neturime balansuoti ties vidutinybių riba, tekindamiesi vien tik vidutinybių statusu. Privalome siekti tapti pačiais geriausiais, nes tik taip įveiksime pačias aukščiausias viršukalnes.

Užs. Nr. VV-30