Namuose, kuriuose prakartėlės stovi visus metus
Prieš Kalėdas visos Lietuvos bažnyčios pasipuošia prakartėlėmis – Kristaus gimimą vaizduojančiomis scenomis. Garliavoje (Kauno r.) gyvenantis skulptorius Adolfas Teresius yra sukūręs daugiau kaip pusšimtį prakartėlių. Skulptorius kasmet dalyvauja šalies prakartėlių parodose-konkursuose Rokiškyje, ne kartą yra tapęs jų laureatu. Ir šiemet į šią parodą-konkursą nuvežė ne tik savo, bet ir sūnaus Augustino, kolegos Kazimiero Martinaičio prakartėles. Kelerius metus prakartėles kūrė ir liaudies meno kūrėjo dukra Adelė.
Metai skaičiuojami nuo Jėzaus gimimo
Šiemet Adolfo Teresiaus sukurtos prakartėlės puošia Garliavos Švč. Trejybės bažnyčią, o sūnaus Dovydo – su gyvulėliais, kupranugariu, – Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčią. Namuose liko tik mažiausioji prakartėlė, kurios personažai pusės metro aukščio. Beje, Šakių rajone, Zanavykų muziejuje, A. Teresiaus prakartėlę galima pamatyti bet kuriuo metų laiku.
A. Teresius pastebėjo, kad dažniausi jo kūriniai – šventųjų figūros: šventųjų Mergelės Marijos, Juozapo ir kitų, angelų, būtent tokios, iš kurių ir sudaromos prakartėles. Kuria ir kitokių, pavyzdžiui, jo Vytauto Didžiojo skulptūra stovi Žalgirio parke Cinkiškyje, šį gruodį karalienės Jadvygos skulptūra „išvažiavo“ į Vengriją, bet daugiausia – šventųjų ir angelų.
A. Teresius gerai atsimena, kai prieš 15 metų su Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansambliu „Vilnelė“ važiavo į Briuselį (Belgiją) prieškalėdiniu laikotarpiu. Kur ansamblis bekoncertavo – visur kalėdinės mugės, jose – daugybė prakartėlių ir jų personažų: vieni pridarę įvairaus dydžio Jėzulių, gulinčių ėdžiuose, kiti – įvairių gyvuliukų, ėdžių, namelių. Prekeiviai – ne tik vietiniai, bet ir iš Vokietijos, Austrijos privažiavę. Įsižiūrėjo ir į belgų gyvenamųjų namų, įmonių fasadus, kiemus – visuose stovi prakartėlės. Ir jose – ne vien bibliniai personažai, žmonės, darydami prakartėlę, įdeda ir save pačius, savo profesijos atstovą, jos atributų. Tad prie gaisrinės prakartėlėje stovi ne tik šventieji, bet ir gaisrininkas, prie policijos – ir policininkų, kareivėlių.
Pasak skulptoriaus, tai jam buvo labai įdomu, netikėta. O Lietuvoje yra miestelių, kurie net baidosi prakartėlių.
„Man keista – kaip Kalėdos be Jėzulio. Nori – tikėk, nori – ne, bet toks istorinis faktas, kad nuo Jėzaus gimimo skaičiuojami metai. Ne visos šalys švenčia Kristaus gimimą, bet krikščioniškos švenčia“, – pabrėžė tautodailininkas, Meno kūrėjų asociacijos narys.
Nuo rojaus iki pragaro
Adolfo ir Nijolės Teresių namai Garliavoje – tarsi skulptūrų muziejus. Šeimininkai ypač didžiuojasi keliolika senųjų skulptūrų ir naujausiomis juodosiomis madonomis, padarytomis iš poros tūkstančių metų amžiaus ąžuolo. Žiūrėdamas į pirmąsias A. Teresius mokėsi sakraliosios kūrybos paslapčių, skulptūras dažyti, parinkti spalvas, dažų rūšis, o naujausios, juodosios – asmeninio jubiliejaus ir kūrybinės veiklos 40-mečio apvainikavimas. Teresių namuose pagarbiai saugomas garsiojo Aukštaitijos dievdirbio Vinco Svirskio kryžius bei daugybė senų, žinomų ir bevardžių autorių medžio darbų. Dar sovietmečiu, kai daug keliavo, jaunasis skulptorius vertino senąją liaudies kūrybą. Vienoje nukeliamoje sodyboje aptikęs labai seną medinį kryžių, A. Teresius parsigabeno jį į Kauną. Kaip vėliau paaiškėjo, parsivežė žymiojo V. Svirskio kryžių…
Didžiausios A. Teresiaus skulptūros: „Rojus“, „Pragaras“, „Skaistykla“, vaizdavusios šeimos gyvenimą, buvo įkurdintos kieme pastatytame namelyje, į kurį ne tik garliaviškiai ateina pažiūrėti kaip į muziejų. Kai jauniausias Teresių sūnus Dovydas (1989–2008) žuvo tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, kieme pastatytame namelyje įkurdintos jo skulptūros. Prašantiems parduoti kai kuriuos parodinius savo kūrinius ar sūnaus drožtą jų šeimą, A. Teresius nedvejodamas tvirtai atsako „Ne“.
„Kai kuriuos darbus noriu turėti kaip savo filosofines mintis, sūnaus – kaip jo atminimą. Pinigus greitai išleisi, o tokių drožinių jau nepakartosi“, – sakė skulptorius.
Tėvo Stanislovo paraginimas ir kaltai
A.Teresius – skulptorius savamokslis. Jis nustebina bet kurią auditoriją prisipažinęs, kad drožybos pradžiamokslį „baigė“ ganydamas karves šalia Kelmės, kur ir užaugo. Ten, ganyklose, jis išdrožė pirmąsias dūdeles, kitas smulkmenas.
Pasak skulptoriaus, pirmasis žmogus, užfiksavęs jo polinkį į meną, buvo pradinių klasių mokytoja, kuri mokė ne tik skaityti, rašyti, bet ir sagas prisiūti, siuvinėti, – pedagogė jo darbus vis girdavo. Skulptoriai turi būti krapštukai – šią savybę turėjo: išardė namuose sugedusį senovinio laikrodžio mechanizmą ir sudėjo jį taip, kad laikrodis vėl ėjo. O pirmas žmogus, atkreipęs dėmesį į jo medžio darbelius, buvo Šiluvos bažnyčios vargonininkas Alvydas Šeduikis. Jis šešiolikmetį Adolfą nusivežė pas Tėvą Stanislovą, kuris padovanojo pirmuosius kaltelius ir paprašė išdrožti kelias šventųjų skulptūrėles į jo anuomet plačiai statomus koplytstulpius. Paragintas Tėvo Stanislovo, taisė nykstančius koplytstulpius, kryžius. Tada suvokė šio darbo prasmę, pajuto, jog drožiant galima priešintis mūsų kultūros naikinimui.
Pasak Adolfo, bene svarbiausi dalykai, nulėmę jo pasirinkimą, buvo religinga namų aplinka ir Kryžių kalno sunaikinimas 1975 metais. Kai ten atvyko, kalnas dar rūko, visur mėtėsi sulaužytos kryžių dalys ir nuodėguliai. Po paros ar dviejų šiauliečiai suorganizavo talką – vieni stovėjo žvalgyboje, kiti darbavosi… „Man tie kryžių griovimai žadino norą kažką daryti… Tai buvo kultūrinė rezistencija, stengėmės išsaugoti tai, kas brangu, kas trukdo tarybinei santvarkai. Kryžius statėme tikėdami, jog tai yra gera, patyliukais juos pašventindavome ir vylėmės, kad taip keičiame pasaulį. Juk kryžius buvo ženklas, kad komunizmas iki galo dar neįsitvirtino Lietuvoje, kažkas bruzda, juda, veikia“, – sakė A. Teresius.
Ir Juodosios Madonos
Skulptorius savo kūrybos 40-metį ir gyvenimo 60-metį pažymėjo unikalia juodojo ąžuolo skulptūrų kolekcija, eksponuota Garliavos bibliotekos galerijoje. Tarp šių skulptūrų – penkiolika Madonų iš kelių tūkstančių metų senumo medienos, senai Lietuvoje augusio ir ilgai žemėje po vandeniu išbuvusio pajuodusio ąžuolo. Kai kurios jų buvo eksponuotos ir Japonijoje, „Šventosios moterys“ – šventoji Barbora, Veronika ir Morta, nešančios pasauliui ramybę, – su japonų menininkų darbais keliavo ir po Lietuvą.
A. Teresius pastebėjo, kad šiose skulptūrose nėra mūsų liaudies menui artimų spalvų – jos tarsi nukelia mus į daug tolimesnius laikus, kai viduramžiais Prancūzijoje ir Ispanijoje Dievo Motinos neretai vaizduotos juodos. Liaudies menininką ten matytos Juodosios Madonos labai sudomino, tad kai prieš penkiolika metų A. Teresiui buvo pasiūlytas gabalas pajuodusio ąžuolo, skulptorius neabejodamas jį įsigijo. Juo labiau kad tas per kelis tūkstančius metų pajuodęs ąžuolas turėjo ir savo amžiaus sertifikatą, kurį pasirašė jo amžių nustatę Lietuvos mokslininkai.
Seniausias Adolfo skaptuotas medis – beveik 5000 metų amžiaus, taip teigia Lietuvos mokslininkų sertifikatas. Upės keičia vagą, tad ąžuolai kažkada atsidūrė po vandeniu, buvo apnešti dumblu ir sulaukė dienos, kai upės vanduo vėl juos apnuogino ir pamatė supratingos akys – juk ne kiekvienas, pamatęs dumblu apneštą rąstagalį, supras, kad tai vertybė. Be to, jeigu jo nenuvalysi nuo to radinio apnašų, jis per kelerius metus supus. O nuvalius, reikia skubėti drožti, nes labai greitai pradeda kietėti.
Menininko įspūdingą Juodųjų Madonų kolekciją papildo antra tiek juodų angelų, šv. Juozapo, Jėzaus Nazariečio skulptūra, prakartėlė. O iš mažų ilgai vandenyje išgulėjusių ąžuolų medienos gabalėlių Adolfas drožė ir kryželius, kalėdinius žaisliukus eglutei.
Vadina tarnyste
A. Teresius savo darbą įvardija tarnyste: „Turbūt man jau taip lemta – daugiausia šventuosius skaptuoti. Kai žmonės pasako: „Tavo šventaisiais tiki, jauti, kad tai – šventojo simbolis“, – man didžiausias komplimentas. Negaliu padaryti tinkamo Nukryžiuotojo, neįsigilinęs į Kristaus kančią, ar kokio šventojo atvaizdo, neapmąstęs jo gyvenimo. Tik išgyvenus tai savyje galima padaryti sakralų darbą. Tokia paslaptis su kūryba . Svarbu, kad žiūrintis žmogus jaustų, kad darbas atliktas nuoširdžiai, apmąstant herojų“, – sakė skulptorius, pastebėdamas, kad tai suvokti jį mokė dar Tėvas Stanislovas. Jis davė ir suprasti, kad nevalia už skulptūras gautą uždarbį išleisti bet kaip, nes tai yra auka už šventą darbą, šventą daiktą – tai sakralūs dalykai, ir tuo nejuokaujama. .
Drožėjo kūriniai, už kuriuos jis buvo įvertintas prestižine Liongino Šepkos premija ir net tris kartus metų tautodailininko Aukso vainiku, žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai pasklidę po pasaulį. Per keturiasdešimt kūrybinio metų skulptorius sukūrė apie pusšimtį monumentalių darbų, didesnių 2 metrų aukščio. Tokie stovi darbai stovi Lenkijoje, Baltarusijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, JAV (Mičigano ir Ilinojaus valstijose), Australijoje, Vengrijoje. Skulptorius savamokslis surengė per 50 personalinių parodų, kartu su kitais autoriais dalyvavo gerokai daugiau negu šimte parodų. Darbai eksponuoti parodose Švedijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Belgijoje, JAV, Japonijoje, Latvijoje, Suomijoje, Austrijoje. Dalyvauta ir kuriant bent pusšimtyje skulptūrų parkų Lietuvoje ir užsienyje. Ir visur ten pasklidę daugiausiai Švč. Mergelė Marija ir kiti šventieji. Ne vieną A. Teresiaus kūrinį kaip dovaną popiežiui Jonui Pauliui II ir popiežiui Pranciškui nuvežė pirmieji šalies asmenys.
Tikėjimas – „tik ėjimas“
Ar kūrėjas jaučia po namų stogu kartu su juo gyvenančių daugiau kaip pusšimčio angelų ir šventųjų globą? To pasiteirautas skulptorius ištarė manantis, jog taip. Ir prisipažino esąs praktikuojantis katalikas, jaunystėje net norėjo įstoti į Kunigų seminariją.
Kas jam yra tikėjimas? „Man patinka toks tikėjimo apibrėžimas – „tik ėjimas“. Man dažnai kyla įvairių dvejonių, net pamanau: „Koks aš tikintysis“. Kai apie tai pasikalbu su pažįstamais kunigais – nuramina: „Toks tavo tikėjimo kelias“.
O kas menininkui yra Kalėdos, ko jis linki artimiesiems ir bičiuliams per šias didžiąsias metų šventes?
„To pat, ko pirmieji krikščionys prieš 2000 metų – ramybės. Tai labai plati sąvoka, į ją telpa tikėjimas, viltis ir meilė“, – sakė skulptoriaus.
O kas svarbiausia, kad žmogus galėtų sakyti prasmingai gyvenąs? Pasak A. Teresiaus, jau pats mūsų gyvenimas, kiekviena jo diena yra didžiausia prasmė. Tad bene didžiausias dalykas žmogui ir yra išmokti matyti prasmę mažuose dalykuose.
