Nauji gatvių pavadinimai – padedant istorikams ir kūrybingiems gyventojams

Kėdainių mieste pastaraisiais metais atsirado tokių gatvių pavadinimų: Pervažos, Žvyryno, Tubių, Kruopinių, Dubinės, Varėnų, Klampučio, Skersinių, Smilgaičio. Toks autentiškų senųjų vietovardžių, vandenvardžių ar su ta vieta susijusių kitų pavadinimų gatvėms skyrimas yra labai pagirtinas. Ir tai yra Kėdainių miesto seniūnijos vyr. specialistės Aurelijos Nugarienės ir Krašto muziejaus darbuotojo, istoriko Vaido Banio galvojimo, tarimosi ir ginčų rezultatas. Šiuo metu rajono savivaldybės tarybai yra pateiktas sprendimo projektas vieną jaukią, bevardę, akmenimis grįstą Kėdainių senamiesčio gatvelę pavadinti Džiazo gatvės vardu. To vardo suteikimo iniciatorė yra neseniai susikūrusi asociacija „Sveiki, Kėdainiai“.

Padėka seniūnijos specialistei ir istorikui

Nors gatvių pavadinimus turėtų siūlyti patys gyventojai, visgi, jei nenorime, kad vis kartotųsi tie patys Liepų (turime daugiau nei 20 tokių gatvių rajone), Klevų, Sodų, Rožių, Mindaugo, Dariaus ir Girėno pavadinimai, verta pasitelkti istorikus, kitus šviesuolius, aktyvius ir neabejingus miestui ir rajonui gyventojus. Žinoma, dar geriau būtų, jei savivaldybėje būtų sudaryta Pavadinimų teikimo arba Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo ar kitaip besivadinanti komisija. Kad gatvių pavadinimai būtų prasmingesni.

Pastaraisiais metais duoti nauji gatvių pavadinimai mieste − Skardžio, Pasmilgio, Krakių, Šiaurinė, o ir pagaliau Pervažos ar Žvyryno − klausimų lyg ir nekelia, o tokie pavadinimai, kaip Parakinės ar Skersinių, Tubių, Kruopinių, Varėnų, Dubinės ar netgi ir Klampučio, gali kai kam būti ir neaiškūs – kodėl tokie duoti ir ką jie reiškia. Verta pasidomėti. Štai Skersinių gatvė suteikta dėl to, kad, anot V. Banio, tai yra pirmykštis Keleriškių pavadinimas. Kažkada Kėdainių magistratas buvo pasiskolinęs pinigų iš vokiečio Kelerio ir skolą jam grąžino žeme – Keleriui buvo atiduotas Skersinių palivarkas ar vienkiemis.

Primintina, prieš kelerius metus, mano, savivaldybės kalbos tvarkytojos, buvo rašytas ilgas straipsnis, kuriuo norėta atkreipti dėmesį, kad reiktų pasistengti gatvių pavadinimuose įamžinti išnykusius ar nykstančių kaimų vardus, primirštus vandenvardžius, senuosius žemėvardžius, – taip būtų pagerbtas toje vietovėje gyvenusių žmonių atminimas, atgaivinti gražūs, originalūs lietuviški pavadinimai. Ir pasistengti nebeduoti gatvėms vardų, nors ir gražių, tačiau vis tokių pačių arba panašių vienas į kitą.

Į tokį kvietimą labai teigiamai reagavo miesto seniūnija, ypač seniūnijos vyr. specialistė Aurelija Nugarienė. Kai iškyla reikalas suteikti gatvei pavadinimą, ji, pasitarusi su gyventojais, klausia nuomonės istoriko Vaido Banio. O tada… kartais užsimezga ilga diskusija ir vos ne tyrinėjimai.

Už tai reikėtų jiems labai padėkoti. Norisi, kad mūsų mieste (žinoma, ir rajone) beprasmių, visai nesusijusių su vieta ir vienodų ar labai panašių gatvių pavadinimų būtų kuo mažiau.

Žinoma, galima pavadinti gatvę ir gražiu poetišku abstrakčios reikšmės žodžiu ar suteikti gamtos reiškinių bei objektų pavadinimą. Visgi gatvės vardas turėtų kuo labiau atspindėti realybę. Jei gatvėje auga, pvz., akį traukianti klevų alėja, tai nėra nieko blogo, jei gatvė ir vadinsis Klevų. Jei gatvė veda tvenkinio link, tai ji ir gali būti Tvenkinio. Gatvės pavadinimo pagrindas pirmiausia turėtų būti funkcionalumas ir informatyvumas. Gatvės vardas turėtų arba informuoti, arba ką nors prasmingo priminti. Turėtų reikštis dar viena labai svarbi vardo funkcija. Tai − kurti bendros atminties, atmintinų įvykių ir asmenų hierarchiją. Gatvės juk ne tik veda į tikslą, jos ugdo ir perteikia bendros istorijos supratimą.

„Kėdainių seniūnija yra kelrodė žvaigždė visoms kitoms seniūnijoms“, – sako Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejausdarbuotojas, džiaugdamasis, kad Aurelija Nugarienė, Kėdainių miesto seniūnijos vyr. specialistė, yra neabejinga ir stengiasi, kad nauji gatvių pavadinimai būtų prasmingi ir svarbiausia – autentiški.

Istorikas mąsto kritiškai

Tačiau istorikas turi ir kritinių minčių. Pagal jį, gatvių pavadinimų suteikimas toms gatvėms, kurios yra krašte miesto, kur gyvena mažai žmonių, arba sodyboms vidury laukų yra beprasmiškas: „Pavadinimų suteikimas laukų vieškeliams yra absurdiškas dalykas. Sodybos viduryje laukų niekada neturėjo kokių nors gatvių pavadinimų. Jų vardai formavosi natūraliai, dažniausiai − nuo savininkų vardų. Ir niekada niekam tai nekėlė problemų.“ Taip pat jis gan griežtai nusistatęs prieš tai, kad pavadinimus sugalvotų valdininkai, o ne specialistai: „Valdininkų iniciatyva, miegant mūsų etninės kultūros globos tarybom, buvo sunaikinta vietovardžių sistema. Automatiškai žuvo ir autentiška, šimtmečius besiformavusi toponimika. Juk dažniausiai dabar gyventojai kuriasi vietose, kurios jau šimtus metų turi pavadinimą, tereikia jį perimti. Štai to perėmimo procedūros nesureguliavimas ir yra toponiminė katastrofa. Labiau civilizuoti miestai iš specialistų sudaro nuolatines darbo grupes, kurios ir užsiima šituo reikalu. Pas mus naują gatvių pavadinimų sistemą pavesta sugalvoti ne vietos toponimikos specialistams, bet seniūnijų valdininkams. Nuostabu, kad jose kartais atsiranda tokių kaip Aurelija.“

Seniūnijos specialistė nesutinka

Su tokia nuomone pati Aurelija nelabai sutinka: „Sodyboms viduryje laukų ir dabar nereikia gatvių pavadinimų. Jei kaime yra daugiau kaip 20 sodybų (kiemų) ir gyventojai prašo suteikti adresą (o to iš jų reikalauja Registrų centras), tai ir teikiame gatvės pavadinimą. Nesvarbu, kokio dydžio ar reikšmės yra ta gatvė ar keliukas. Taip, būtų labai gerai, jei gatvių pavadinimus galvotų atitinkamos srities specialistai, bet pažiūrėkit, kiek gatvių pavadinimų yra tvirtinama tarybos posėdžiuose? Vos po keletą. Ar tikrai reikėtų ieškoti specialistų išskirtinai tokiam darbui? Ar tai nebūtų lėšų švaistymas? Jei kreipiamės dėl gatvių pavadinimų į gyventojus, tai tuomet tikrai gauname tik Klevų, Liepų, Rožių ir pan. pavadinimus. Gyventojai nori gražaus, jų nuomone, gatvės pavadinimo. Kiti argumentai jiems nėra svarbu. Pvz., keletas gyventojų labai prieštaravo dėl Parakinės gatvės pavadinimo, nes jiems žodžio „Parakinė“ skambesys kėlė neva neigiamų asociacijų, nors, anot Banio, su paraku ši vieta buvo susijusi daugiau kaip pusantro šimto metų, − taip vadinti sandėliai ir laukas“.

Džiazo gatvė – tarsi pažadas kurti naujas senamiesčio nuotaikas

Nebūtinai naujas gatvės pavadinimas turi būti pateiktas, aprobuotas toponimikos specialistų, kaip siūlo mūsų istorikas. Juk geras vardas gali būti ir ne su istorija, o su nūdiena aktualiai susijęs. Štai rajono tarybai yra pateiktas sprendimo projektas vieną jaukią, bevardę, akmenimis grįstą Kėdainių gatvelę, esančią tarp Senosios g. ir Kranto II gatvės, pavadinti Džiazo gatvės vardu. Kaip žinia, jau nebe pirmi metai Kėdainiuose vyksta džiazo festivalis „BromaJazz“, išskirtinis tuo, kad pradėtas organizuoti pačių gyventojų ir kasmet pritraukiantis vis daugiau ir atlikėjų, ir žiūrovų. Idėja vieną Kėdainių senamiesčio gatvelių pavadinti Džiazo gatve ir kilo nuo jau tradicija tampančio, kasmet vis didesnio populiarumo sulaukiančio festivalio. Džiazo gatvė Kėdainiuose būtų unikali ir vienintelė Lietuvoje.

Tokio pavadinimo suteikimo vienas iniciatorių Kėdainių muzikos mokyklos mokytojas, festivalio organizatorius Vitalis Vidikas sako: „Per trejus gyvavimo metus šis festivalis jau susikūrė savas tradicijas, todėl Džiazo gatvė taip pat neliktų tiesiog eiline senamiesčio vieta. Jis taptų tarsi vienu iš Kėdainių simbolių, savotiška kultūros ir meno alėja. Čia vyktų koncertai, parodos ir kiti kultūriniai renginiai, kurie virstų ne tik miestiečių, bet ir turistų traukos vieta. Džiazo gatvė padėtų gerinti miesto įvaizdį, be abejonės, ir garsintų jį visoje šalyje. Kiek žinau, tokio gatvės pavadinimo nėra ne tik Lietuvoj, bet ir Europoj. Yra kelios JAV“.

Toks pavadinimas yra aiškus, taisyklingas, lengvas, trumpas, turintis prasmę ir gražus. Juk Kėdainiams šiek tiek trūksta lengvumo, drąsumo, naujovių, o šis pavadiniams – lyg savotiškas pažadas – nenaikinant autentikos kurti naujas senamiesčio nuotaikas.

Naujasis pavadinimas skatina diskutuoti

Istorikas V. Banys apie tokį naujo modernaus vardo suteikimą senamiestyje nenori nė girdėti. Jo nuomonė vienareikšmiška: „Manau, tai yra ne kas kita, o festivalio reklama. Festivalis yra puikus, tačiau jo reklaminėms iškaboms reikia paieškoti kitų vietų ir išraiškos priemonių. Į senamiestį lįsti su postmodernistiniais gatvių naujadarais negalima. Beveik visur čia buvo senieji pavadinimai, tad, jei norima suteikti vardą, būtina grąžinti seną. Su „monais“ lįst į senamiestį nereikėtų. Šitame kvartale buvo kelios gatvės, kurios jau išnyko. Jei jos kirtosi su dabartinės gatvelės vieta, tai jų pavadinimus ir reikėtų atgaivinti. Jei urbanistine prasme tos gatvės nesisieja, reikia gatvę susieti su gatvių pavadinimais ar objektais (aikštėm, rinkom ar pan.), su kuriais jos jungiasi“.

Anot Kėdainių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialisto Saulius Zako, ši gatvelė neturėjo pavadinimo, tai buvo tik takelis tarp pocesinių sklypų. Seniūnijos vyr. specialistė Aurelijos Nugarienės nuomonė tokia: „Džiazo skersgatvio pavadinimą aš suteikčiau todėl, kad pati gatvelė yra kiek kitokia, grįsta akmenimis, nėra šaligatvių, siaurutė, neilga, tarsi kokia improvizacija. Mes norime, kad Kėdainių bendruomenė būtų aktyvi, dalyvautų visuose procesuose, išreikštų savo nuomonę, tad gal ir dėl to nereikia labai dabar kritikuoti. Istorikų Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio ir Daugiakultūrio centro vadovės Audronė Pečiulytės nuomonės taip pat išsiskiria. Audronė galvoja, kad gal kiek per anksti duoti tokį pavadinimą: „Kauno ar Vilniaus džiazo festivaliai vyksta jau daugelį metų, o pas mus tik pradžia…“ Rimantas, pasitelkęs įgimtą humoro jausmą, sako, jog „Jonušo Radvilos laikais Kėdainių dvare buvo muzikantų kapela. Gera istorinė analogija, ar ne?“ ir nemato nieko peiktino tą gatvelę pavadinti Džiazo vardu. „Aš už Džiazo gatvę. Kėdainiams trūksta lengvumo, polėkio, žaismingumo, todėl aš už, jei tai nenaikina istorijos“.

Svari archeologo nuomonė

Archeologo, Kėdainių krašto muziejaus darbuotojo Algirdo Juknevičiaus nuomone, Kėdainiai neranda savo tapatumo: ieškoma juose Agurkų sostinės (bandymas Kėdainius papuošti skardinių agurkų instaliacijomis), įžvelgiama kunigaikščių Radvilų miesto didybė (praėjusios vasaros Radviliados šėlsmas). Būta pastangų Kėdainius matyti amatų ir pirklių centru, pažymint jį monumentaliomis medinėmis skulptūromis, pastatytomis prie sinagogų. Po didelių diskusijų šios skulptūros buvo perkeltos prie miesto parko ir dabar dailiame jo fone, anot Juknevičiaus, atrodo, kaip svetimkūniai. O dabar atėjęs laikas džiazui.

„Ar jis Kėdainiuose populiarus, spręsti nesiimsiu. Trys geri ir solidūs „BromaJazz“ festivaliai neleidžia teigti apie džiazo Kėdainiuose tradiciją, kurią būtina pagerbti gatvės, skersgatvio, aikštės ar kitos urbanistinės senojo miesto erdvė vardu „džiazas“. Greičiausiai tai yra tik tradicijos užuomazga, kuri galbūt ir taps kūnu, t. y. tradicija. Todėl festivalio kūrėjų noras senamiesčio skersgatviui tarp Česlovo Milošo ir Senosios gatvių, suteikti Džiazo gatvės vardą, mano galva, yra skubotas, iniciuotas menininkus užklupus emocijoms, bet ne apsvarsčius ramiu protu. Teiginys, kad toks pavadinimas bus pirmas Lietuvoje ir Europoje, o gatvelė taps vienu iš Kėdainių simboliu, savotiška kultūros ir meno alėja, liudija, ko gero, iniciatorių mąstymo provincialumą nei rimtą ir gerai argumentuotą mintį,“ – sako archeologas.

Anot J. Juknevičiaus, toje gatvelėje nėra to, kas viliotų žmones ilgiau pabūti: „Nėra kavinės ar nedidelio klubo, kuriame skambėtų džiazas arba gatvės muzikantų garsai. Ir vietos muzikantams šiame siaurame skersgatvyje nėra. Na, nebent prie tvorų, kurios aprėmina didžiąją skersgatvio dalį. Skersgatvį pamėgo tik paaugliai − užsuka čia paslapčiom ir skubotai sutraukti svaiginančio cigaretės dūmo. Plynos skersgatvio pakraščių erdvės, apleisti sklypai, du privatūs eklektiškų formų dabartinės architektūros namai, sukrypę nedideli medinukai ir du apleisti bei du apgyvendinti tarpukario mūrinukai, − viskas, kas krinta į akis, einat gatvele. Dar yra neišmaniai ir grubokai pergrįstas lauko riedulių grindinys. Šiek tiek jaukumo gatvelei teikia minėtos medinės tvoros, patvoriuose vasara žydinčios gėlės ir graži perspektyva į Nevėži bei kairiąją jo pakrantę. Šią gatvelę miesto svečiai vadina mielu ir jaukiu provincijos vaizdeliu. Ar ji verta Džiazo vardo, abejoju. Taip pat abejoju, ar gatvelė kada nors taps garsios Naujojo Orleano džiazo gatvės „Bourbone street“ mažu ir jaukiu šešėliu“.

Savo abejonę dėl kol kas bevardės gatvelės pavadinimo A. Juknevičius baigia mintimis, kurias buvo parašęs Vydo Bečelio fotografijos albumui „Kėdainiai“.

„Kėdainiai stebina oriu santūrumu, formų įvairove ir tvyrančia metafizine paslaptimi. Ji juntama įsižiebus švelniai naktinių žibintų šviesai arba miestą apgaubus rūkui: jautri šviesa „kalbina“ gatvių ir aikščių grindinius, namų fasadus ir jų detales, pastelinė rūko spalva išryškina tūrius, siluetus, slepia pigią butaforiją, neišduoda varganos apleistų ir merdinčių namų dalios, užtušuoja beveidžius daugiabučius. Tyli naktis, ankstyvas rytas arba vėlyvas vakaras, nutildę žmonių šurmulį, leidžia prabilti architektūrai. Pastaroji pasakoja apie senųjų kėdainiečių meistrystę, išmonę, patirtį, epochų ir kultūrų tradiciją. Miesto formų turtingumą atskleidžia šviesos ir šešėlių žaismas, atspindžiai lietaus balų vandenyje ir ramioje Nevėžio tėkmėje“. Anot archeologo, čia ir yra tikrasis Kėdainių džiazas, kurį nebūtina paženklinti iškaba.

Ne vieta kuria tradicijas, o žmonės

Visgi, kaip sako, Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistas Saulius Zakas: „Ne vieta kuria tradicijas, o žmonės. Laikui bėgant viskas įsikūnija, svarbu turėti gerų idėjų. Štai Vilniaus Užupis – juk žmonės jį tokį magišką ir išskirtinį, tokios dvasios sukūrė, ne pati vieta savaime tokia pasidarė.“

Kėdainių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Vytautas Kundrotas teigia šiai Džiazo gatvės įdėjai pritaręs iškart.. „Manau, kad šią gatvelę reiktų „įforminti“ pasitelkus jaunus kėdainiečius skulptorius, grafikus ir keramikus, galėčiau ir aš prisidėti architektūrinėmis idėjomis, kad nenuklystumėm į kičo ar „balagano“ pelkę. Kaip žinia, paklydimai gali būti ir teigiami, bet gyvenimo patirtis rodo, kad neatsakingas požiūris į senamiesčio dvasią gali duoti neigiamų rezultatų. Todėl reiktų į šios idėjos realizavimą žiūrėti profesionaliai“.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis irgi kalba apie gatvės dvasios sukūrimą: „Džiazo gatvė turėtų būti kažkuo panaši į Literatų gatvę Vilniuje: ateini ir iš karto pajunti tos gatvės pavadinimo esmę. Vien tik pavadinimo neužtenka, reikia turinio. Labai svarbu, kaip pavadinimas atsispindės gatvės išvaizdoje, jos sieloje. Turėsime dėl to pasistengti visi, jei norime Kėdainių kitokių“.

Gyventojų nuomonės

Beje, šiuo metu šioje gatvėje yra tik du gyventojai (dvi šeimos), kiti sklypaidar neužstatyti. Dabartinių gyventojų namai buvo priskirti Senajai gatve. Dėl to, kad dabar, ko gero, teks keisti adresą, šie gyventojai visai nesijaudina ir už Džiazo gatvės pavadinimą pasisako tik teigiamai.

Pakalbinti keli jauni kėdainiečiai beveik vienbalsiai atsakė, kad pavadinimas patinka, ir teigė, kad reikia modernesnių gatvių pavadinimų, nesvarbu, ar tai senamiestis ar naujamiestis, bei ėmė kurti vizijas, kokia ta gatvė turėtų būti („Puiku, kodėl gi ne, juk Kėdainiuose vyksta džiazo festivalis kiekvienais metais. Kėdainiai tuos bus nebe agurkų, nebe ledų, bet džiazo sostinė. Ir jeigu toje gatvėje atidarytų kokią kavinukę, kurioje dažnai būtų rengiami džiazo vakarai, − išvis nerealu“; „Galima paleisti lengvo džiazo melodijų… Būtų įdomu, jei tos melodijos šoktų su spalvomis“; „Aš manau, kad tai yra labai geras pavadinimas, nes džiazas po truputį tampa neatsiejama Kėdainių dalis. Unikaliai gatvei − unikalus ir pavadinimas; „Man patinka, nes pavadinimas gražus ir trumpas, lengvai įsimenamas“).

Kai kurie žmonės abejojo ir kėlė klausimus: „Ar jau visus savo istorinius miesto pavadinimus esame išnaudoję, kad trejų metų festivalio garbei reiktų pavadinti gatvę?“ ; „Na, jau ne, tik ne senamiestyje tokia gatvė“.

Viena gyventoja dėstė taip: „Kodėl Kėdainių džiazo gatvės pavadinimą norima susieti su džiazo festivaliu? Kam „pririšti“ vieną prie kito? Tiesiog tai aiškus, paprastas gatvelės vardas. Kai paklausėte, ėmiau galvoti tiesiog apie džiazą kaip muzikos stilių, kaip lengvą nuotaiką, o ta gatvelė juk tokia miela, lyg improvizacinė. Gal nebūtina gi visada duoti tik senoviškus, labai rimtus pavadinimus“.

Tokios nuomonės, tokios improvizacinės diskusijos. Turime suvokti, kad gatvių vardynas – ne tik istorijos rezultatas, bet ir pats, formuodamas istorijos ir dabarties suvokimą ir vertinimą, prisideda prie dabartinio gyvenimo ir būsimos istorijos kūrimo. Kurkime kartu, įsiklausydami į vienas kitą, geriausia, žinoma, – be didelių paklydimų.