Ne, ministre, nei rytoj, nei po savaitės jūs nekirsite
2017 m. gruodžio 9 d. į sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ steigiamąjį suvažiavimą susirinko beveik 400 žmonių, vakar į žygį Labanoro girioje išsiruošė pusantro tūkstančio žmonių.
Šis žygis buvo nuostabus, jis priminė Baltijos kelią, maži ir dideli keliavome miško takeliais, kurių dalis, matyt, buvo specialiai suarti tam, kad mums apsunkintų kelionę, iš arti matėme plynai iškirstus miškus, didžiulius kelmus, krūvas šakų..
Mes nepavargome, mes jutome vienas kito šilumą, pagarbą ir dėmesį. Vienas kitam dovanojome šypsenas, dalinomės ruginės duonos riekele, ragavome Labanoro girios ežero vandenį, o bažnyčioje susikibę rankomis prašėme Dievo palaiminimo…
„Deja, nors jau 28 metus gyvename laisvoje Lietuvoje, iki miškų Nepriklausomybė taip ir neatėjo. Miškai vis dar skirstomi kategorijomis, į ūkinius ir neūkinius, kas yra sovietinis reliktas ir kitose valstybėse to seniai nėra. Taip pat per pastaruosius 30 metų nebuvo sukurtas nė vienas naujas miško kirtimo būdas.
Visi kirtimai, taikomi šiandien, yra sugalvoti sovietmečiu, kai dar nebuvo svarbūs nei visuomeniniai, nei gamtosauginiai poreikiai. Modernios yra tik miškų kirtimo mašinos, kurios miškus kerta kelis kartus greičiau nei anksčiau“
Šis gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus laiškas buvo skirtas Seimo ir Vyriausybės nariams, kuriuo jis kvietė savaitgalį į Labanorą, į žygį, kvietė valdžios atstovus savo akimis įsitikinti kokius šiandien miškų turime.
Deja, susitikti su žmonėmis, kurie atvažiavo į Labanorą iš visos Lietuvos, neatvyko nė vienas valdžios atstovas. Neatvyko ir aplinkos ministras K. Navickas , nors jį Andrejus asmeniškai kvietė.
Užtat šis ministras, save vadinantis gamtininku, žaliuoju politiku, vakar, žygio metu, sugebėjo išplatinti žinią, kad baigiantis mėnesio terminui, kai Labanoro miškuose buvo sustabdyti kirtimai, šis terminas greičiausiai nebus pratęstas.
Ką tai reiškia? Spjūvį į veidą žygio dalyviams – jūs vaikščiokite, kvėpuokite grynu oru, o mes kirsime toliau?
Ne, ministre, nei rytoj, nei po savaitės jūs nekirsite. Nekirsite tol, kol iš esmės nebus įvertinti nauji miško kirtimų planai, atsakyta ar ūkinė veikla Labanoro girioje ligi šiol nebuvo teisėta.
Labanoro regioniniame parke šiemet suplanuota iškirsti 166 hektarus miškų, iš jų 90 ha jau yra iškirsta. Vadinasi, šie miškai iškirsti neteisėtai, nes kam tada reikėjo stabdyti kirtimus, jeigu nenusižengta įstatymui?
Kitas dalykas, kur keliauja nukirstos mūsų senolių sodintos pušys? Vietiniai žmonės su dideliu širdies skausmu pasakojo, kad dieną naktį nukirsti medžiai vežamį į Latviją, iš čia – į Skandinavijos šalis.
Kiek uždirbame per metus iš Labanoro girios kirtimų? Paskaičiuota: kiekvienam iš mūsų tenka 6,5 cento… Kodėl naikiname savo nacionalinį turtą, kodėl negaminame stalų ar kėdžių savo šalies vaikų darželiams, mokykloms, kodėl lengva ranka į visus šonus švaistome ir svetur už grašius išvežame ir parduodame savo paskutinį valstybės turtą?
„Ar girininkai yra vieningi žmonės? Didžioji dalis girininkų – taip, yra vieningi. Pas Kristų iš dvylikos apaštalų irgi buvo Judas. Žmogus turi specialybę, darbą, atidirbo, atstūmė tas valandas, uždarė duris, ir tarnyba sau, jo gyvenimas – sau. Girininkui jokiu būdu šitaip neišeina.
Lietuvos miškai yra didelis gamtos turtas … Tarybiniais metais buvo taip – valdžia sau, žmonės sau. Dabar, kai matai tokius absurdus, piktiniesi – kaip šitaip galima? Siautėjanti nekompetencija. Tai labai nemalonu…“
Taip man kalbėjo miškininkas Rimantas Antanas Kviklys, Kretingos rajono Garbės pilietis, ilgametis Šventosios girininkijos girininkas, apdovanoto Vytauto Didžiojo ordino medaliu, jam buvo įteikta Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premija.
Ši premija skirta už reikšmingus darbus bei ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje. Kokios premijos šiandien nusipelnė ministras K. Navickas?
Rengiant Miškų įstatymo pakeitimus buvo demonstratyviai ignoruojama miškininkų, mokslininkų, profsąjungų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų atstovų nuomonė, įsigaliojus įstatymui regionuose buvo sunaikinta šimtai darbo vietų, sužlugdyti žmonių gyvenimai, gausinamos bedarbių ir emigrantų gretos…
Ne vienas žygio dalyvis sakė, kad sparčiai judame autokratinio-policinio valdymo kryptimi, kur piliečių nuomonė –nereikalinga, o siūlymai – nepageidaujami.
Rytoj sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ Prezidentei, Vyriausybei ir Seimui įteiks pareiškimą, kad neleistų už savaitės p. Navickui toliau kirsti Labanoro girią.
Ką darysime, jeigu Ministras Pirmininkas pakartos tą patį, ką jau girdėjo jaunieji gydytojai: „pasakykit, kad išvažiuotų“.
Namo grįžau kartu Valdu Vižiniu. Mudu tikrai niekur iš čia nevažiuosime. Jeigu eilinį kartą ši valdžia bus kurčia, važiuosime į girią ir savo rankomis saugosime mišką nuo kirvių…
Čia mūsų žemė, mūsų miškai, mūsų ežerai, mūsų upės… Valdo senelio vardu net pavadintas miškas Labanoro girioje.
Sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ neleis tyliai ir nebaudžiamai išgrobstyti Lietuvos valstybinių miškų, miškų urėdijose sukaupto turto, tyčiotis iš miškininkų, iš visuomenės pastangų apginti Lietuvos miškus.
,,Su dideliu gailesčiu turiu pasakyti, kad po Latvijos valstybingumo atgavimo ir privačios nuosavybės grąžinimo, visas sovietmečiu sutaupytas miškas buvo iškirstas ir išgrobstytas per pirmuosius 20 metų… Miško teisės aktai buvo pritaikyti miško parceliuotojų interesams…“ – taip teigia miškininkas, knygų „Sprendimas neskundžiamas“ (2013) ir „Mano gyvenimo miškas“ (2016) autorius latvis Janis Počs.
,,Jei kritikuosi AB „Latvijos valstybiniai miškai“, tai visa miško pramonė susikibs rankomis ir rėks, kad esi prieš valstybę nusiteikęs nemokša. Kiti arba bijo kalbėti, arba jau po velėna“ – sako J. Počs.
