Neglostytas likimo

Į 77-uosius gyvenimo metus įžengęs Jonas BABICKAS pagal kilmę – anykštėnas, tačiau jau beveik pusę amžiaus yra Kupiškio krašto žmogus, Sibiro tremtinys, Sąjūdžio kūrėjas ir dalyvis, tragiškų Sausio 13-osios įvykių liudininkas, mokytojas, istorikas. Tai – tik keli štrichai iš jo biografijos.

Automato buože – į šoną

1991 metų sausio 12-ąją į Vilnių išsiruošė 38 Subačiaus žmonės. Kupiškyje tokių susirinko apie 500. 16 autobusų kolona, lydima milicijos ir greitosios pagalbos automobilių, vyko į sostinę. Subatėnus paskyrė budėti prie Radijo ir televizijos pastato S. Konarskio gatvėje. Sustojo ant jo centrinių laiptų. Janina Steiblytė (jau mirusi) laikė plakatą „Laisvė Lietuvai!“, Petravičius – tautinę trispalvę vėliavą. Apie antrą valandą nakties atvažiavo tankai, šarvuočiai ir iš jų išlipo ginkluoti, mažo ūgio ir azijietiškomis akimis kariškiai. Ant laiptų stovėjusieji sudarė grandinę, kad jų neprileistų prie pastato. Tačiau kažkur dešinėje pusėje šie sugebėjo prasivežti, atstatę automatus ėmė šaudyti, mėtyti sprogstamuosius paketus. Nepasidavę, bet spaudžiami nuo laiptų nukrito ne tik saugojusieji pastatą, bet ir ginkluotieji. Tada šie išsikvietė pastiprinimą. Apsupę susirinkusiuosius ėmė mušti. J. Babickui smūgiavo automato buože į šoną. Šaudė ne tik mokomaisiais, bet ir koviniais šoviniais. Buvo sužeistų. J. Babicką nuvežė į ligoninę Tilto gatvėje. Peršviestas prašė leisti išvykti, kadangi namuose laukė motina. Neprasitarė jai, kur taip skubėjo. Grįžęs namo, keldamasis nuo veriančio skausmo išvirto iš lovos. Panevėžyje medikai nustatė, kad J. Babickui lūžę keli šonkauliai. Tokį pat sužeidimą patyrė ir jo kolega Raimundas Marcinkevičius. Iš 30 Subačiaus vidurinės mokyklos mokytojų į Vilnių vyko tik jiedu. J. Babickas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Sąjūdis – prasmingiausi gyvenimo metai

Prieš mirtį tėvas sūnui Jonui, tuomet moksleiviui, pasakė: „Sovietai ilgai neužsibus, kadangi jie kvaili“. Kažin ką tėvas turėjo galvoje? Bet mokantis Viešintų vidurinėje mokykloje, J. Babickui teko bendrauti su Aloyzu Šimkūnu, Universitete studijavusiu lietuvių kalbą ir slapčia rašiusiu apie to krašto tremtinius. Duodavo jis paskaityti smetoninių laikų žurnalų. Sykį geografijos mokytojas, stengdamasis sumenkinti tarpukario ekonomiką, paklausė, ką vertingo, išskyrus vinis, arkliams pasagas, tuo metu gamino. Jonas pakėlė ranką ir pasakė: „Lėktuvus“. Mokytojas, kartu ir mokyklos direktorius, labai nusistebėjo, tačiau mokinys nesiteikė jam atsakyti, iš kur tai žinantis. Gaila, A. Šimkūnas jaunas užsimušė nerdamas į Šventąją.

J. Babickas nuolat klausėsi „Amerikos balso“. Bet privalėjo visada būti atsargus, kad pas jį užsukęs svetimas žmogus ar net kaimynas nepastebėtų, pažvelgęs į tranzistorinio radijo imtuvo skalę.

Kilus Sąjūdžio bangai, J. Babickas reiškėsi aktyviai. Vaikščiojo jau šlubčiodamas (jo abiejų klubų sąnariai pakeisti dirbtiniais) po kaimus ir rinko parašus dėl Molotovo–Ribentropo pakto pripažinimo negaliojančiu. J. Babickas buvo vienas iš Sąjūdžio Subačiuje kūrėjų ir vadovų. Tremtiniams atminti prie geležinkelio stoties pastatė koplytstulpį. Iš Subačiaus važiuojant Panevėžio link, dešinėje pusėje, stovi kryžius. Toje vietoje aptiko negiliai užkastus septyniolikos žuvusiųjų partizanų palaikus. Nuo bažnyčios iki geležinkelio stoties karstus su jų palaikais vyrai nešė ant pečių. Laidotuvėse dalyvavo apie pusantro tūkstančio žmonių. Prie seniausio Subačiaus pastato, kur numesdavo išniekintų partizanų kūnus, procesija stabtelėjo. Čia įvyko mitingas (jo vedėjas buvo J. Babickas). Partizanų palaikus palaidojo Stračnių kapinėse, toje vietoje, kur dalis jų buvo slapčia užkasta anksčiau.

Tiesinant kelią Panevėžys–Kupiškis ir kasant žemę prie Subačiaus, buldozeris išvertė nemažai kaulų. Kartą jo vairuotojas atkasė ir už kasų ištraukė merginos partizanės palaikus. Nuo patirto siaubo žmogus pabėgo. O geri žmonės surinko kaulus ir palaidojo slapčia Stračnių kapinėse. Ten kritusių už Lietuvos laisvę partizanų atminimas tinkamai pagerbtas.. „Tai buvo gražiausi ir vertingiausi mano gyvenimo metai. Vis dėlto tai buvo malonus laikas, teikęs daug vidinio pasitenkinimo“, – sakė J. Babickas.

Užkrečiantis tėvų pavyzdys

Abu J. Babicko tėvai buvo kilę iš Šimonių parapijos, netoli Kupiškio. Tėvas Petras Babickas, gimęs 1894 metais, sukakęs 18 metų, kadangi jo laukė tarnyba carinėje kariuomenėje, nusprendė emigruoti, nors negalėjo legaliai kirsti sienos. Kelionei lėšų užsidirbo kirsdamas mišką, o padedamas žydo, papirko žandarą, ir laimingai pasiekė JAV. Ten išdirbo 14 metų ir sukaupė atitinkamą sumą pinigų, kad grįžęs į Lietuvą nusipirktų 31 ha žemės. Iš kaimo persikėlęs trobesius į vienkiemį, įkūrė gražią sodybą.

J. Babickas buvo labai aktyvus: dalyvavo saviveikloje, buvo Viešintų viršaičio padėjėjas, o šiam išėjus atostogų, net pakeisdavo jį. Buvo giliai tikintis. Vokiečių okupacijos metais nebijojo pasisakyti prieš žydų šaudymą, nors rizikavo savo gyvybe.

Mama, kaip ir tėvas, – iš didelio Šimonių parapijos Migonių kaimo, iš jo yra kilęs garsusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Jaunystėje ji išgyveno tragišką nelaimę. 19 metų būdama išvyko į Kauną, o grįžusi rado sudegusius namus ir nuo žaibo bei perkūnijos žuvusią motiną. Neteko jai lankyti mokyklos, bet pati savarankiškai išmoko skaityti ir rašyti, atmintinai mokėjo Maironio eilėraščių. Buvo puiki kulinarė, gražiai siuvinėjo ir audė. Sūnus Jonas saugo mamos austą kilimą, dar parsivežtą iš Sibiro. Mirė ji sulaukusi 90 metų, gyvendama sūnaus bute Subačiuje.

Rūsti lemtis

Tėvai rėmė pokario partizanus, parūpindavo jiems maisto. 1948 metų gegužės 22 dieną visą Babickų šeimą išvežė į Sibirą. Kaimyną Ragauską, atėjusį padėti, irgi įgrūdo į tremiamųjų vagoną. Subačiuje prasidėjusi ilga kelionė baigėsi Krasnojarsko krašte. Apgyvendino miške pastatytame barake. Šešių asmenų Babickų šeimai skyrė mažą kambarėlį: susikrovę daiktus, galėjo tik stovėti. Miegoti kraustydavosi ant aukšto. Užpuolė blakės. Tremtiniai ėmė sirgti kruvinąja dizenterija, neaplenkė ji ir Jonuko. Nusilpo vaikas tiek, kad išėjęs į kiemą ir pūstelėjus vėjui, nuvirto. Nebuvo gydytojų. Medikėmis dirbo iš fronto grįžusios rusės moterys, apie tai neturėjusios supratimo. Tiesa, tarp tremtinių buvo pora studentų medikų, bet ir juos išvarė kirsti miško, o po kurio laiko kažkur išvežė. Jonukas tris kartus sirgo plaučių uždegimu. Nuo mirties jį išgelbėjo rūpestinga mamos globa bei kaimynių lietuvių tremtinių parama. Padėjo ir jų supratimas apie liaudišką mediciną.

Siautėjo badas. Ginkluoti ir uniformuoti komendantai, susitarę tarpusavyje, nebemokėjo tremtiniams už darbą – pinigus išleisdavo savo reikmėms. Atėję į kontorą lietuviai, dar gerai nemokėję rusiškai, saviškai kalbėdavo: „Dirbi dirbi, o pinigų nėra“. Tarnautojai ėmė tyčiotis iš jų, visa tai atkartodami.

Neturėję paramos iš Lietuvos, negavę siuntinių, tino nuo bado, buvo ir mirusiųjų. J. Babicko mamos brolis Kazys Leišys (jį ištrėmė 1951-aisiais) rėmė siuntiniais. Babickai irgi be darbo nesėdėjo. Pradžioje tėvas genėjo šakas, paskui sugebėjo įsitaisyti apeiginiu prie siaurojo geležinkelio. Mama taip pat išėjo dirbti, bet važiuojant traukinuku iš jo iškrito kastuvas. Norėdama jį pasiimti, šoko iš judančio vagono ir stipriai susitrenkė. Dirbti prie siaurojo geležinkelio teko vos 15 metų sulaukusiai dukrai Genei. 13 metų sūnus Alfonsas pradžioje žymėjo medžius ir pasirodė ypač daug kam gabus. Pasiųstas į kursus, tremties pabaigoje buvo paaukštintas, dirbo meistru ir net vyr. meistru.

1958 metais, ėmus leisti namo, miško pramonės ūkio valdžia surinko darbščiausius, tarp jų ir Alfonsą, ir gundė pasilikti čia dirbti, žadėjo siųsti į kursus ir suteikti aukštesnes pareigas. Bet A. Babicką labiau traukė gimtinė.

Rusiška mokykla

Septynerių metų J. Babickas tapo pirmoku, nors nebuvo prievartos lankyti mokyklą. Ypač liko nuskriausti 11–13 metų tremtinių vaikai, priversti eiti dirbti į mišką, nors juos irgi traukė mokslai.

Pamokos vykdavo dviem pamainomis. Mokytis ateidavo net gyvenę už 10 kilometrų. Mokykla buvo medinė ir vieno aukšto su didžiuliu koridoriumi. Čia svarbią vietą užėmė vaikų auklėjimas komunistine dvasia. Būdavo, susikimba už rankų ir, eidami koridoriumi ratu, traukia patriotines dainas. Keistame žaidime Jonukas nedalyvaudavo, bet jo atmintyje išliko vienos tokios dainos žodžiai: „Razgromili atamanov, razognali vojevod, I naTichom okeane zakončili svoi pochod“ („Išdaužėme atamanus, išvaikėme vaivadas ir prie Ramiojo vandenyno baigėme savo žygį“).

Patiko J. Babickui mokytis, bet jis visiems buvo labai atviras. Klasėje kalbėdavo tai, ką išgirsdavo namuose. Kartą išsikvietė tėvą į mokyklą, ir trys mokytojai jam ėmė aiškinti, kad sūnus kalba prieš sovietų valdžią. Jonukas matė, kaip išblyško tėvo veidas.

J. Babickas grįžo į Lietuvą nemokėdamas lietuviškai nei skaityti, nei rašyti, nors šeimoje bendraudavo gimtąja kalba. Lietuvišką abėcėlę užrašė tėvas.

Į sovietinę armiją – „perauklėjimui“

Po Sibiro tremties J. Babickas sėdo į Viešintų vidurinės mokyklos septintos klasės suolą. Čia rusų kalbą pakeitė į lietuvių, vokiečių – į prancūzų.

Gavęs atestatą, įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto rusų kalbos ir literatūros fakultetą. Neminėjo, kad buvęs tremtyje. Gavo stipendiją, bendrabutį. Viename kambaryje apgyvendino 12 įvairių specialybių ir įvairių tautybių studentų. Patys turėjo kūrenti krosnį anglimis. Netrukus prisistatė saugumietis ir ėmė tardyti Joną, už ką buvo ištremta jo šeima. Atsakė, jog kažkam reikėjo kirsti mišką. Keletą kartų taip kamantinėjo, bet privalėjo ir pasirašyti, kad apie jų pokalbius niekam neprasitars.

Antrųjų studijų metų pradžioje iškvietė į dekanatą, ir jo sekretorė nurodė, kur turi nueiti. Ten išgirdo, jog laikas ruoštis į kariuomenę, nors neturėjo jokių mokslo įsiskolinimų. Tai buvo jo išsiuntimas „perauklėjimui“. Net trejus metus tarnavo tankų daliniuose Baltarusijoje. Tarnyba sekėsi neblogai, gavo grandinio laipsnį. Du kartus turėjo trumpalaikes atostogas. Tačiau jautė priekaištą, jog tarnauja okupacinėje kariuomenėje.

Baigiantis tarnybai, sukvietė turinčius vidurinį išsilavinimą ir pasiūlė stoti į karo mokyklą. Jonas apie tai net minties neturėjo, kadangi rūpėjo baigti institute pradėtą mokslą. Kai Jono paklausė, ar norėtų aplankyti Maskvą, jis nesikuklino: „Norėčiau“.

Mokytoją apgynė rajono vykdomojo komieto pirmininkas

Baigęs pedagoginį institutą, Jonas paskyrimą gavo į Marijampolę. Tačiau nepaklausė ir savo noru atvyko į Kupiškio rajoną, įsidarbino mokytoju Antašavos aštuonmetėje mokykloje. Joje dėstė rusų kalbą ir istoriją.

Po metų pavyko įsidarbinti Subačiaus vidurinėje mokykloje. Tuo metu kažkodėl rusų kalboms mokytojams būdavo mokami didesni atlyginimai. Turėdamas nemažą pamokų krūvį, J. Babickas uždirbdavo iki 250 rublių, o Antašavoje mokytojaudamas gaudavo 100 rublių algą (atskaičius mokesčius).

Netoli Subačiaus veikė didžiausia Pabaltijyje karinė kuro bazė. Dirbti joje privažiavo įvairaus plauko rusų komunistų. Šiems nepatiko, kad jų kalbos moko lietuvis ir dar su tokia praeitimi. Ginti mokytojo J. Babicko stojo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Julius Ulba, sakydamas, kad jis tarnavo sovietinėje armijoje, o į tremtį paėmė jį mažą.

Lietuvai išsikovojus Nepriklausomybę, Vilniaus pedagoginiame universitete J. Babickas baigė atitinkamas studijas ir įgijo teisę dirbti istorijos mokytoju. Bendras jo darbo stažas mokyklose – 42 metai.

J. Babicko gyvenimo atsiminimai spausdinti leidiniuose, bet parašyti savo knygą ir pateikti ją skaitytojams lyg ir negalvoja. Sąjūdžio pradžioje jis fotografavo juostiniu fotoaparatu, rengė nuotraukų parodas. Baigia ruošti medžiagą apie Subačiaus valsčiaus kunigus – žydų gelbėtojus.

J. Babickas dalyvauja šaulių, tremtinių sąjungų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje.

Kai paskutinis rusų kareivis paliko Lietuvą, J. Babicko prašymu suskambo Subačiaus bažnyčios varpai. Didžiausia Lietuvos sėkme jis laiko tai, kad mūsų šalis tapo Europos Sąjungos ir NATO nare.