Neišnaudotas regionų potencialas: kaip paskatinti proveržį?
Ekonominis ir socialinis Lietuvos regionų stiprinimas yra viena aktualiausių ir labiausiai diskutuotinų temų jau ne vienerius metus. Nors tam tikrose srityse jau galime įžvelgti teigiamų pokyčių, tenka pripažinti, kad šalies regionai vis dar „serga“ nepilnavertiškumo kompleksu ir verslininkai mano, jog varžytis su sostine ne jų jėgoms. Daugelis pakeiksnoja Vilnių, kuris sutraukia tiek didžiąją dalį stambių investuotojų, tiek aukštos kvalifikacijos specialistus. Tačiau ar tikrai egzistuoja tik Vilnius ir šalia jo likusi visa Lietuva? Ką daryti kitaip, kad būtų išnaudotas potencialas, kurio regionai tikrai turi su kaupu?
Į šiuos klausimus atsakymų ieškota Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos organizuotoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Neapibrėžtumo spąstai – atsparaus regiono scenarijai“.
Pirmas žingsnis – keisti požiūrį
Renginį moderavęs žurnalistas, laidų vedėjas Andrius Tapinas mano, kad vienas iš labiausiai proveržį regionuose stabdančių veiksnių yra pačių žmonių sau įskiepytas nepilnavertiškumo kompleksas.
„Kompleksų piramidė statoma iš apačios. Tie kompleksai prasideda jau nuo mokyklos. Įsikalbėtas kompleksas, pavyzdžiui, kad mes esame iš mažo miestelio, tai kur čia pasiekimais galime lygintis su sostine“, – sako A. Tapinas. Nenuostabu, kad nuolat tai girdėdami, baigę mokyklą jaunuoliai siekia ne kurti ateitį savo gimtajame miestelyje, bet kuo greičiau kelti sparnus į taip liaupsinamus didmiesčius, kur tikisi atsiversiančių neribotų galimybių. Taip įsisuka užburtas ratas: regionai tampa nepatrauklūs investuotojams dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo. Kadangi naujų darbo vietų nėra, darbingo amžiaus žmonės nemato tikslo keltis gyventi į miestelį ar kaimą. Žmonių amžiaus vidurkis didėja, gyventojų mažėja, prekybos ir paslaugų sektoriaus plėtra nevyksta ir regionai tuštėja.
Pasak ekspertų, pirmiausiai derėtų nustoti ieškoti gyvenimo mažame miestelyje trūkumų ir įvertinti privalumus. Sostinėje vyrauja didžiulė konkurencija, todėl kurti naują verslą ir įsitvirtinti rinkoje yra labai sudėtinga. Tuo tarpu mažame miestelyje žymiai lengviau realizuoti gerą verslo idėją.
„Net iš tos pačios sostinės atvykę žmonės neretai nustemba, kad tokio lygio paslaugos teikiamos mažame miestelyje: tokio lygio restoranas, tokio lygio viešbutis, tokio lygio grožio salonas“, – teigia A. Tapinas. Lokacija neturi daryti įtakos paslaugų kokybei. Kokybiška prekė ar paslauga net į atokiausią kampelį visada trauks klientus. Todėl pirmas žingsnis yra nustoti lygintis su sostine, nelaikyti savęs nepilnaverčiu vien dėl gyvenamosios vietos. Požiūrį keisti reikia nuo pačių mažiausių: vaikams derėtų skiepyti pasididžiavimą savo gimtuoju kraštu, o ne nuolat kartoti, kad didmiesčiuose žmonės gyvena geriau, nes taip toli gražu nėra.
Švietimo sistemos spragas bando taisyti verslas
Užsienio investicijų agentūros „Investuok Lietuvoje“ Talentų plėtros komandos vadovas Vydūnas Trapinskas sako, kad pagrindinis kriterijus, į kurį atsižvelgia stambieji investuotojai, yra kvalifikuota darbo jėga.
„Investuotojai visada klausia, ar tame regione veikia atitinkamos kvalifikacijos specialistus ruošiančios institucijos. Taip, veikia, bet populiarios specialybės ne tos, kurios reikalingos darbdaviams. Pavyzdžiui, Šiauliuose gamyba kuria net 20 procentų regiono pridėtinės vertės. Tačiau itin paklausių specialistų, tokių kaip skaitmenizuotų staklių operatoriai, mechatronikai, robotikai, pas mus beveik nerengiama. Investuotojas visada pagalvos, iš kur tada gauti darbuotojų? Jeigu jų nėra, tas regionas tiesiog iškrenta iš investuotojų sąrašo“, – sako V. Trapinskas.
Kad stambių įmonių kūrimasis turi milžiniškos įtakos viso regiono ekonominei gerovei, puikiai iliustruoja Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas. Rajone prieš porą metų veiklą pradėjusi Vakarų medienos grupės medžio drožlių plokščių gamykla sukėlė sniego gniūžtės efektą.
„Šalia VMG sukurtų darbo vietų atsidaro naujos kavinės, viešbučiai, grožio salonai, šalia kuriasi smulkieji ir vidutiniai verslai. Išaugo nekilnojamojo turto vertė“, – pasakoja rajono meras.
Bet kaip regionams pritraukti daugiau tokių investuotojų? V. Trapinskas mano, kad būtina spręsti kvalifikuotų specialistų trūkumą, skatinant jaunimą rinktis perspektyvias ir reikalingas studijų programas.
Šiaulių PPAR prezidentas Vytis Lembutis tikina, kad Šiaulių regionas tam deda nemažai pastangų. Ugdymo įstaigose daug dėmesio skiriama profesiniam vaikų orientavimui, su jais dirba karjeros konsultantai. Nuo rudens visi studentai, pasirinkę itin reikalingas STEM (angl. science, technology, engineering, maths) studijų kryptis, kiekvieną mėnesį gauna skatinamąsias stipendijas. Pastebima, kad tai duoda teigiamų rezultatų, tačiau V. Lembutis neslepia, jog esminiai pokyčiai greitu metu neįvyks.
„Verslas sprendžia pasekmes, o ne problemos priežastį. Lietuva jau seniai ekonomiškai šoktelėjo į viršų, gerėja infrastruktūra. Bet evoliucija švietimo sistemoje buvo praleista. Dabar pasivyti, kas praleista, iš esmės neįmanoma. Tada reikalinga tik revoliucija. Iš esmės reikia keisti kryptį. Vis dar vyrauja stereotipai, kad gamybos įmonėse darbas purvinas, triukšmingas, fiziškai nepakeliamas, kad tam tikros profesijos, tokios kaip inžinerinės ar IT krypties, skirtos tik berniukams. Ne tik moksleiviai, bet ir jų tėvai nustemba, kad regione veikia tokios modernios, puikiai išvystytos įmonės, kuriose darbuotojams dar ir suteikiama įvairių privilegijų, paskatinimų. Privalome apie tai kalbėti, rodyti ir auginti naują specialistų kartą“, – įsitikinęs V. Lembutis.
Akivaizdu, kad tai nebus greitas procesas, tačiau tikimasi pasiekti geriausių rezultatų. Šviesti vaikus apie karjeros galimybes ir profesijos pasirinkimą reikia ne tik mokykloje. Specialistai įsitikinę, kad reikėtų daugiau įvairių būrelių, neformalaus ugdymo veiklų, kuriose net mažiausi galėtų atskleisti savo talentus, ugdyti suvokimą, kokios veiklos sritys juos traukia labiausiai.
Darbuotojus vilioja atlyginimais
Vieno stambiausių Šiaulių regiono darbdavių „Baltic Champs“ generalinis direktorius Arūnas Radzevičius sako, jog šiuo metu kvalifikuotų specialistų trūkumo problemą verslas bando spręsti savo jėgomis. Vienas pagrindinių sprendimo būdų – motyvuojantis darbo užmokestis.
„Mūsų mokami atlyginimai yra vieni didžiausių Šiaulių regione. Tiesą sakant, nelabai turime pasirinkimą. Jeigu mums reikia vadybininko, jų stovi eilė. Bet jeigu reikia inžinerinio profilio aukštesnės kvalifikacijos specialisto – jau yra problema. Todėl dairomės ir į kitus rajonus, alga turi motyvuoti žmogų, kad jam apsimokėtų važinėti į darbą ir iš Mažeikių, ir iš Kėdainių“, – pasakoja verslininkas.
Jam antrina uždarosios akcinės bendrovės „Putokšnis“ generalinis direktorius Dovydas Stulpinas. Jis įsitikinęs, kad Lietuva per maža šalis, kad galėtų skirstytis regionais. Pasak bendrovės vadovo, būtina ieškoti talentų ir stengtis juos pritraukti, nesvarbu iš kurio šalies kampelio.
Kitas svarbus aspektas, pasak verslininkų, yra rinkodara ir įmonės įvaizdis visuomenėje. Verslas privalo būti atviras, viešinti savo veiklą, pasakoti, kokias karjeros galimybes siūlo. Tai taip pat padeda pritraukti reikalingus specialistus.
Ne mažiau svarbus ir bendradarbiavimas su aukštosiomis bei profesinėmis mokyklomis. Darbdaviai turi išsakyti savo poreikius, kokių specialistų jiems reikia labiausiai. VU Šiaulių akademijos direktoriaus pavaduotoja mokslui Diana Cibulskienė džiaugiasi, kad regiono verslininkai noriai bendradarbiauja šiais klausimais ir tikisi, jog ateityje tai duos pastebimų rezultatų darbo rinkoje.
Pasigenda centinės valdžios dėmesio ir ilgalaikės strategijos
Vidaus reikalų ministerijos viceministras Arnoldas Abramavičius mano, kad Lietuvos regionams „meduolio“ politika yra veiksmingesnė negu „botago“. Todėl keliamas tikslas paskatinti regionų savivaldybes tvirtintis veiksmingas regionų plėtros strategijas, kuriose būtų kuriamos funkcinės zonos, peržengiančios vienos savivaldybių ribas. Galbūt ateityje būtų galima spręsti ir regioninės savivaldos klausimą.
Tačiau konferencijos metu vykusioje diskusijoje tiek savivaldos, tiek mokymo įstaigų, tiek verslo atstovai pastebėjo, jog nors centrinė valdžia nemažai kalba apie atskirties mažinimą bei regionų plėtrą, realių žingsnių šioje srityje pasigendama. Nėra nuoseklios regionų politikos, ilgalaikės švietimo strategijos. Diskusijos dalyviai sako, jog keičiantis Seimo ir Vyriausybės kadencijoms, nuolat keičiasi ir planai šiose verslui itin svarbiose srityse. Savivaldybių merai norėtų turėti daugiau galimybių ir savarankiškumo, sprendžiant verslui bei ekonomikai aktualius klausimus.
