Neištaškyti Kybartai gyvuoja: miestą papuošė „Kristus su vaikais“
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50 metų jubiliejaus renginiai gegužės 28 dienos rytą Kybartuose prasidėjo šv. Mišių auka Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje. Baigėsi gerokai po pietų taip pat bažnyčioje, pasineriant į Kybartų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ (vadovas – Donatas Ziegoraitis) dieviškai skambias melodijas. Muzikinius kūrinius, jungiančius ir papildančius sakralius tekstus, parinko ir skaitė Kultūros centro renginių organizatorius Mindaugas Bučinskas. Iškilmėse gausiai dalyvavo kybartiečiai, nemažai pogrindinio leidinio leidėjų bei platintojų, rajono meras Algirdas Neiberka, Lietuvos Respublikos ministrės pirmininkės patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė, Vyriausybės kanceliarijos patarėja Diana Varnaitė ir kiti svečiai.
Padėkos malda už drąsą ir tikėjimą
Eucharistijos šventimui vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Padėkos maldą Viešpačiui už laimėtą tikėjimo ir laisvės kovą prie altoriaus celebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Kybartų parapijos klebonas kun. Jonas Cikana, altaristas kun. Vaclovas Stakėnas, kilęs iš Kybartų Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonas kun. Antanas Mickevičius, Vilkaviškio dekanato dekanas kun. Virginijus Gražulevičius. Šeštinių šventei pritaikytos homilijos pradžioje kardinolas Sigitas Tamkevičius dėkojo Dievui už galimybę šioje Kybartų bažnyčioje, kurioje pirmąjį pamokslą sakė prieš 47 metus, vėl pasidalyti viena kita mintimi apie tai, kad Jėzaus žengimas į dangų kviečia pamąstyti savo pačių gyvenimo kelią, amžinojo gyvenimo viltį.
„Amžinojo gyvenimo laukimas skatina žmogų šiame laikiname gyvenime padaryti kuo daugiau gerų darbų. Gyvename sekuliariame pasaulyje, informacijos priemonės mus nuolat atakuoja, jog svarbiausias siekinys ir didžiausia laimė – kuo geriau įsikurti šitoje žemėje, kad nestokotume to, ko geidžia mūsų širdys. Sekuliaraus pasaulio įtakai nelengva atsispirti. Išlieka nesutrikę tik tie, kurie reguliariai maitinasi Dievo žodžiu bei Eucharistija ir ištikimai laikosi Jėzaus parodyto kelio, – kalbėjo kardinolas. – Anuomet, prieš 50 metų, išgyvenome priespaudą. Tikėti į Dievą ir krikščioniškai gyventi buvo didelis iššūkis. Buvo didelė pagunda susitaikyti su priespauda ir džiaugtis tais tikėjimo trupiniais, kuriais leido maitintis sovietinė valdžia. Tačiau mums švietė Amžinosios tėvynės perspektyva ir šios šviesos įkvėpti gynėme ir kovojome už savo krikščioniškąją egzistenciją. Šiandien smagu pripažinti, kad ne tik subrendę kybartiečiai, bet ir vaikai turėjo drąsos viešai priimti savo tikėjimą“.
Pašventinta meninė kompozicija
Po šv. Mišių dar gausiau nei į bažnyčią žmonės rinkosi prie Kybartų klebono kun. Jono Cikanos iniciatyva iškilusios meninės kompozicijos „Kristus su vaikais“, skirtos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-mečiui atminti. Po bendros maldos paminklą pašventino kardinolas Sigitas Tamkevičius.
Kybartų seniūno Romo Šunoko žodžiais ir gėlėmis pagerbtas kompozicijos autorius tautodailininkas Vidas Cikana pasakojo, ką jam reiškė prisiliesti prie tokio reikšmingo reiškinio kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ įamžinimo. Jis dėkojo kybartiečiams ir seniūnui už sutelktas pajėgas. „Ta bendrystė skatino mane kuo geriau įgyvendinti mintis. Dėkingas kunigui Jonui, kuris pilnas idėjų ir kurioje parapijoje betarnavo, norėjo kažką nuveikti, sutelkiant žmones, įamžinant katalikybės prasmę“, – sakė Suvalkijos krašte plačiai žinomas menininkas, klebono giminaitis iš Lukšių. Parapijos klebonas dėkojo visiems prisidėjusiems ir rėmusiems paminklo pastatymo darbus. Džiaugsmingą, dvasingą nuotaiką praturtino parapijos jaunimo giesmės.
Konferencijos pranešėjų įžvalgos ir prisiminimai
„Ar šiandien reikalinga „Kronika“, ar reikalinga prisiminti ta prieš 50 metų buvusi „Kronika“, ar ji aktuali šiandieną, ar bus aktuali ateityje? Aš manau, kad „Kronika“ nėra leidinys. „Kronika“ yra tikėjimas, šviesa, viltis“, – pristatydamas konferenciją ir ją moderavęs Kybartų kultūros centre susirinkusiųjų klausytojų mąstyseną žadino seniūnas Romas Šunokas.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius savo pranešimą pradėjo nuo „Kronikos“ šaknų… „Tai buvo 1968 metai. Tarnavau Vilkaviškyje. Su kitų parapijų kunigais diskutavome, ką galėtume padaryti, kad turėtume daugiau laisvės, kad daugiau jaunuolių priimtų į Kunigų seminariją. Ilgų diskusijų rezultatas buvo dokumentas dėl limito į seminariją panaikinimo, po juo surinkome 60 Vilkaviškio vyskupijos kunigų parašų. Reakcija į šį dokumentą buvo žaibiška: mane ir kunigą Juozą Zdebskį nušalino nuo pareigų. Manau, tai buvo kovos už laisvę pradžia, o ir KGB struktūra labai gerai pasitarnavo, kad gimtų „Kronika“. Jei nebūtų buvę pirmos tokios reakcijos, nežinau, kaip viskas būtų rutuliojęsi. Nušalinimas nuo kunigiškų pareigų sudarė galimybę šeštadieniais, sekmadieniais važinėti po visą Lietuvą, buvo galimybė susipažinti su pogrindyje veikusiais aktyviais katalikais Kaune, Vilniuje ir kitur. Ir vėliau, leidžiant „Kroniką“, tai buvo labai naudinga. Pogrindžio leidinio, kuris žmones informuotų, palaikytų krikščionišką sąmoningumą, drąsą akivaizdžiai prireikė po trijų kunigų arešto dėl vaikų katekizavimo. Kažkam reikėjo imtis iniciatyvos. Nebuvau nei gudriausias, nei drąsiausias. Mano privilegija buvo, kad buvau jaunas ir ėmiausi iniciatyvos su kauniečio Petro Plumpos pagalba. Ruošėme pirmą numerį ir važiavau prašyti palaiminimo į Nemunėlio Radviliškį pas vyskupą Vincentą Sladkevičių. 1972 metų kovo 19 dieną pasirodė pirmas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris. Mums buvo labai svarbu, kad kaip nors „Kronika“ pasiektų Vakarus, prasiskverbtų pro geležinę uždangą. Ir koks buvo didelis džiaugsmas, kai gegužės mėnesį „Amerikos balsas“ paskelbė, kad Vakaruose gautas pirmas „Kronikos“ numeris. Supratome, kad pasiekėme savo tikslą, kad apie mus žinos laisvas pasaulis, o jeigu žinos ir kalbės, tai gal sovietinė valdžia bus atsargesnė ir turėsime truputį daugiau laisvės. Tuoj pat po „Kronikos“ pasirodymo KGB iškėlė baudžiamąją bylą, kaip tada įvardijo, šmeižikiškam leidiniui „Kronikai“. Prasidėjo kratos suėmimai. Tarp pirmųjų suimtųjų pateko Petras Plumpa, pirmasis „Kronikos“ talkininkas, kurį nuteisė aštuoneriems metams“. Kardinolas kalbėjo, kaip buvo svarbūs „Kronikos“ leidybai susibūrę ištikimi ir patikimi žmonės, seserys vienuolės. „Tarp kybartiečių jaučiausi kaip turintis reikalingų pagalbininkų ir jeigu ne jie, tai „Kronikos“ leidimas būtų neįsivaizduojamas. „Kronika“ turėjo pagalbininkų ne tik čia, Lietuvoje, bet ir disidentų Maskvoje. „Kronikos“ įtaka ir sklaida neįsivaizduojama be talkininkų Vakaruose“.
Devyniolika „Kronikos“ numerių išleista Simne, o nuo 1975 metų – 62 numeriai dienos šviesą išvydo Kybartų klebonijos pusrūsyje. „Taigi Kybartai išlieka pačia svarbiausia „Kronikos“ leidimo vieta. Esu labai dėkingas Viešpačiui už „Kronikos“ idėją, už Apvaizdos globą. Dėkoju Viešpačiui už tuos visus žmones, kurie talkino daugiau ar mažiau ir visapusiškai rėmė. Taigi Kybartų parapija mano, kaip dvasininko, širdyje turi labai daug vietos“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius.
Diplomatė, Lietuvos ambasadorė Danijoje ir Islandijos Respublikai Gintė Bernadeta Damušytė-Damušis kalbėjo apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ vaidmenį užsienyje. Ji sakė, kad ryšys su „Kronika“ prasidėjo Amerikoje, susipažinus su kunigu Kazimieru Pugevičiumi, kuris ateitininkų stovykloje jaunimui pasakojo apie „Kroniką“ ir jos misiją. „Kronika“ buvo verčiama į anglų kalbą, jos tekstai imponavo Amerikos jaunimui. Per prie Lietuvių katalikų religinės šalpos, vadovaujamos kun. Kazimiero Pugevičiaus, jo įsteigtą informacijos centrą įvairiais keliais ir būdais „LKB kronika“ buvo pristatoma tarptautinei auditorijai, siekiant paveikti viešąją nuomonę. Pasak pranešėjos, „Kronika“ pasirodė labai lemtingu momentu, per Šaltąjį karą. Ji padėjo išeivijai suprasti padėtį Lietuvoje ir tam tikra prasme „Kronika“ telkė išeivius. „Kronikos“ žinios tiesiog tapo orientyru Lietuvos laisvės bylos garsinimui.
Istorikas dr. Arūnas Streikus pasidalino įžvalgomis apie „Kronikos“ reikšmę prieš 50 metų ir dabar. Sakė, kad „Kronikos“ jubiliejiniai metai jam svarbūs ir reikšmingi tuo, kad suteikia galimybę eiti „Kronikos“ atminimo keliu, tomis vietomis, kurias žinojo iš dokumentų, iš šaltinių. „Tas kelias prasidėjo daugiau kaip prieš du mėnesius Simne ir, sakyčiau, tam tikrą kulminaciją pasiekė Kybartuose. Ir galbūt simboliška, niekieno plačiau kol kas neapmąstyta, kad daugiausia „Kronikos“ numerių pasirodo vietovėje, kuri iš esmės yra ir didelę dalį istorijos buvo pasienyje. Mano požiūriu, vienas iš „Kronikos“ laimėjimų ir gal nuo pat pradžių sąmoningai išsikeltų uždavinių buvo pramušti sieną – tą tylos, izoliacijos sieną, ne tik fizinę sieną, bet ir sieną galvose“, – svarstė istorikas ir pasidalijo įžvalga, kad į XX amžiaus istoriją „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybos sėkmė įsirašo kaip Lietuvos ar lietuvių pergalė informaciniame kare.
Lietuvos istorijos įvykių grandinėje jis „Kroniką“ įkeliąs į keturių svarbiausių įvykių grandinę, kurią pradėjo 1918 metų vasario 16-oji.
Sesuo Bernadeta Mališkaitė, viena iš pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos narė, Laisvės premijos laureatė, dalijosi prisiminimais apie parapijos tikinčiųjų laikyseną, kaip ji kardinaliai pasikeitė po 1983 metų gegužės 6 dienos, suėmus kleboną Sigitą Tamkevičių. Gyvais pavyzdžiais, publikuotais tų metų „Kronikos“ numeriuose, priminė Kybartuose išgyventą pilietišką neginkluotą pasipriešinimą. „Pavieniai žmonės priėmė sprendimą už visus kitus ir jie nusprendė, kaip mes gyvensime, pasidarė toks didelis ryšio kumštis. Žinoma, dalis žmonių atsitraukė. Kiti pritilo. Arešto faktas parapijai ir miesteliui tikrai buvo iššūkis“, – liudijo Bernadeta apie gausybės žmonių aštuonias dienas keliais aplink bažnyčią eitas procesijas ir kitas veiklas. Valdžia kolektyvuose organizavo vadinamuosius „aiškinamuosius susirinkimus“, prasidėjo kratos. Tardymai buvo organizuojami Kybartų kultūros namų ar milicijos patalpose. Buvo tardomi net vaikai.
Kiekvieno mėnesio 6 dieną žmonės rinkdavosi melstis už kalinius. Vaikai, jaunimas slapta šventė tautines šventes, buvo ir kitų pasipriešinimo formų. „Vienas skaudžiausių akivaizdžių pasipriešinimų buvo, kai 1987 m. lapkričio 6 d. laidojome bažnyčios patarnautoją Ričardą Griškaitį. Nedraugiškoms akims stebint mes kapinėse giedojome „Tautišką giesmę“. Tada vienas pareigūnas pasakė, kad Kybartus reikia ištaškyti, kad jų nė ženklo neliktų. Sutikite, kad šiandien Ukrainos karo akivaizdoje, po Bučos ir Mariupolio žudynių tai atrodo labai grėsmingai, nes yra tokių, kurie nori ir moka taškyti. Ačiū visiems, kuriems laisvė, tiesa, tikėjimas buvo ir liko svarbūs. Ačiū Dievui už mūsų tautos laisvės kelią, kad Kybartai ir kybartiečiai neištaškyti“, – savo liudijimą baigdama kalbėjo Bernadeta.
Po pasisakymų liko daug minčių, pamąstymų kiekvienoje širdyje ir dėkingumas tiems, kurie prieš 50 metų parodė didžiulį pavyzdį visam pasauliui.
Mieli siurprizai
Lietuvos Seimui šiuos metus paskelbus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais, kardinolo Sigito Tamkevičiaus iniciatyva fondui „Bažnyčios kronika“ ir Krašto apsaugos ministerijai remiant buvo išleistas proginis medalis, skirtas leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ 50-mečiui. Kardinolas įvardijo, kad yra be galo daug žmonių, vertų jį gauti. Tačiau šiems įvykiams atminti išleista šimtas egzempliorių. Po konferencijos kardinolas šiuos pagarbios atminties ženklus įteikė grupei kybartiečių. Už nemažai jų, jau išėjusių pas Viešpatį, atsiėmė vaikai. Niekas neslėpė dėl jaudulio ir vidinio džiaugsmo ištryškusių ašarų.
Kultūros centras paprašė keliolikai minučių pasilikti salėje ir pasižiūrėti premjeros jų sukurto trumpo filmuko „Kronika“, prie kurio su labai didele atsakomybe ir kūrybiškumu susitelkė visas kolektyvas (pagrindiniai generatoriai – Žydrūnė Gudiškienė ir Mindaugas Bučinskas). Filmuką galima pasižiūrėti „Yuotube“.
Parodose – veidai, faktai, dokumentai
Kultūros centre renginio metu buvo eksponuojami „Kronikos“ originalūs leidiniai, kalintų žmonių laiškai, rašomoji mašinėlė, kuria ji buvo spausdinama. Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje iki birželio vidurio galima pasižiūrėti kelias parodas . Tai – Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengtos ekspozicijos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ir Seimo kanceliarijos parengtą „Tikėjimas ir Laisvė: Laisvės premijos laureatai“.
