(Ne)lietingas Patriarcho ruduo
Kas skaitė kažkada populiarius Lotynų Amerikos rašytojų romanus, tikriausiai susidarė savą nuomonę apie politinės diktatūros ir demokratijos santykį šiame pasaulio regione. Diktatoriai ateina lengvai, bet išeina sunkiai, kartais net patys skausmingai išgyvendami savo valdžios menkystę.
Žmonės myli laisvė ir demokratiją, dėl jų lieja kraują, po to išsirenka kokį nors populiarų veikėją, kuris tampa diktatoriumi iki savo dienų pabaigos – kartuvių arba ilgo „patriarcho rudens“. Lyg ir nederėtų taip, regis būta daug tų istorijos pamokų, tačiau vis tas pats. Politologai vadina tai demokratijos bangomis ir pastebi, kad Lotynų Amerikoje demokratija ir diktatūra keičia viena kitą kas dvi dešimtis metų. Apie 1960 metus beveik visos regiono šalys turėjo piliečių valia rinktą valdžią, apie 1980-sius visame regione viešpatavo diktatoriai, dar po dviejų dešimtmečių – apie 2000 metus – švęstas tikras demokratijos triumfas, tikintis, kad dabar jau demokratija atėjo visam laikui. O kaip dabar? Artėja 2020-ji, žmonės, regis, protingi, nejaugi laukia naujas diktatūrų metas? Ar Lotynų Amerika vėl lips ant to paties „grėblio“?
Politiniai procesai byloja, kad į anksčiau užduotą klausimą reikia atsakyti teigiamai. Tiesa, ruduo, santykinai ramus, be didesnių karų ir revoliucijų, tačiau…
Pastebėtina, kad pasitikėjimas demokratija pastebimai senka. Čilėje įsikūrusi agentūra Latinbarometro skelbia, kad prieš dešimtmetį beveik kas antras regiono rinkėjas teigė esąs patenkintas demokratija, šiandien patenkintas tik kas ketvirtas. Visiškai nusivylusių demokratijos veikimu padidėjo pusantro karto. Tiesa, rinkimai vyksta ir vyksta santykinai demokratiškai. Nedemokratinės pastarojo meto išimtys – Venesuela, Nikaragva, Kuba – yra blogos, ne todėl, kad žmonės demokratijos nenori. Jos nenori diktatoriai.
Kitos šalys lyg ir renka laisvai iš netrumpo kandidatų sąrašo, tačiau rinkimų rezultatai atrodo keistai. Štai didžiausios regiono valstybės Brazilija ir Meksika – demokratiškai išsirinko prezidentus, neatitinkančius „įprastų“ demokratijos standartų. Vienas vadinamas dešiniuoju populistu, kitas kairiuoju, nors abu deklaruoja beveik tą patį. Žada tvirtą ranką ir veikiau valia, o ne teise paremtus sprendimus. Kuo skiriasi lotyniškoji kairė ir dešinė, nebeaišku, kas iš to populistinio pasirinkimo išeis, dar pamatysime. Bet tikrai ne vadinamoji liberali demokratija.
Kitose šalyse renka nebūtinai populistus… ir greit nusivilia savo pasirinkimais.
Galima manyti , kad dėl visko kalta ekonomika, kuri regione neblizga, tačiau viską suversti prastam ekonomikos augimui būtų nedovanotinas supaprastinimas. Lotynų Amerika yra pasaulio regionas, kuriame kriminogeninė situacija blogiausia visame Žemės rutulyje. Demokratiškai išrinkta valdžia yra bejėgė prieš organizuotą nusikalstamumą ne tik Centrinės Amerikos narkomafinėse respublikose. Situacija sparčiai blogėja net tokiose santykinai saugiose šalyse kaip Urugvajus ir Čilė. Brazilijos prezidentas kovą su organizuotu nusikalstamumu skelbia prioritetų sąrašo pradžioje. Trečia bėda – korupcija. Per pastaruosius porą metų korupcijos skandalais purtė beveik dvi dešimtis prezidentų ir viceprezidentų Argentinoje, Brazilijoje, Ekvadore, Peru… ir t.t., beveik visur. Korupcijos suvokimo indeksai regiono šalyse prastėja su kiekvienais metais.
Tačiau, regis, Winstonas Churchilis buvo teisus, demokratija blogai, bet nieko geriau nesugalvota, tad piliečiai vis dar tiki demokratija. Net Venesueloje ir Nikaragvoje dauguma mano, kad alternatyvos demokratijai nėra. Tikėdami demokratija, žmonės visiškai nepasitiki partijomis ir teisės institucijomis. O pasitiki Bažnyčia ir … kariuomene. Nesunku pastebėti, kad tai ir yra dirva „patriarchų“ išrinkimui ar tiesiog pagunda žmonėms su uniformomis imtis daryti tvarkos.
Šiaip ar taip, vaizdelis lyg ir kažkur matytas. Mūsų šalyje taip pat Bažnyčia pasitikima kur kas labiau nei partijomis… Laimei, politiniai rudenys nepalankūs patriarchams, ruduo nelietingas. Politinis barometras pas mus, skirtingai nuo minėto Vakarų Pusrutulio, rodo visai pusėtiną prognozę.
