Nematydamas šviesos, ją skleidė kitiems
„Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“, – taip kalbėjo Mikalojus Daukša dar XVI a. Tokiais žodžiais turėtume vadovautis ir šiandien, kai svetimybės vis dažniau darko lietuvių žodyną. Nors bibliotekų ir knygynų lentynos lūžta nuo spaudos, daugelis pro ją praeina net nesusimąstę, kiek pastangų ir aukų reikėjo, kad ta kalba, kuria kalbame, išliktų. Skaudų Lietuvai spaudos draudimo laikotarpį (1864–1904 m.) ant savo kuprų „pernešė“ bebaimiai knygnešiai. Šilalės rajone vienas žymiausių knygnešių buvo Petras Kavaliauskas, kurio proanūkis doc. Albinas Kavaliauskas pasidalijo prosenelio gyvenimo nuotrupomis.
Neregiu tapo dar ankstyvoje jaunystėje
Knygnešys P. Kavaliauskas gimė dar prieš uždraudžiant lietuvišką spaudą – 1847 metais. Jis apako po sunkios ligos, būdamas vos 16 metų, tačiau gimtą žodį mylėjo taip, kad neabejodamas užsiėmė jo platinimu. Jo negąsdino grėsmė būti suimtam ir ištremtam. Petrui knygas gabenti padėjo Jonas Siurplys, kuris vėliau taip pat pasekė jo pėdomis ir tapo knygnešiu. P. Kavaliausko žmona tapo Ona Siurplytė (pagalbininko Jono Siurplio sesuo). Su ja knygnešys P. Kavaliauskas susilaukė vieno sūnaus – Prano Kavaliausko, docento A. Kavaliausko senelio.
Aplinkinius traukė savo pasakojimais ir giesmėmis
Pasak docento, Kavaliauskai gyveno Gvaldų kaime, prie kelio Pajūralis–Judrėnai. Dabar buvusios sodybos vietoje yra pastatytas paminklinis akmuo. Remdamasis knygnešio anūkės Bronės Kairienės (Kavaliauskaitės) prisiminimais, A. Kavaliauskas pasakojo, kad knygnešys Petras buvo vidutinio ūgio (apie 1,75 m), šatenas (nebalinto lino spalvos plaukų), šiek tiek gunktelėjęs, tikėtina, dėl aklumo, nes vaikščioti reikėjo atsargiai pasiramsčiojant ir tiriant aplinką.
„Buvo nepaniurėlis, pasakotojas, giedotojas, todėl jų sodyboje netrūkdavo užeinančių kaimynų. Nors buvo aklas, bet labai mėgdavo darbuotis – kapodavo malkas, pindavo krepšius, padėdavo namuose“, – pasakojo A. Kavaliauskas.
Knygnešys visą gyvenimą pragyveno kukliai su sūnaus šeima Gvalduose, o jo sūnus Pranas susilaukė net penkių vaikų (dviejų sūnų ir trijų dukrų). „Apie jo veiklą mažai kas knygnešystės laikais žinojo, nes tai buvę slapta ir labai pavojinga. Laisvos Lietuvos (prieškaris) laikais jam buvo paskirta valstybinė pensija už nuopelnus lietuvybei. Tai tuo metu tapo žinoma daugeliui ir tokiu būdu jo, kaip buvusio knygnešio, veikla tapo vieša“, – pasakojo docentas.
Knygos buvo gabenamos iš Pagėgių krašto
Pagrindinis ir artimiausias kelias parsivežti knygų žemaičiams buvo dabartinėje Pagėgių savivaldybės teritorijoje esantys Bitėnai. Tai – Mažosios Lietuvos kaimas, kuriame veikė Martyno Jankaus spaustuvė.
„Iš Žemaitijos pėsti ir ratuoti knygnešiai vykdavo į Bitėnus knygų. Ten su arkliais, lydimas pagalbininko, keliaudavo ir P. Kavaliauskas“, – pasakojo proanūkis. Docento manymu, šis Lietuvai sunkus laikotarpis ir knygnešių veikla bei jų maršrutai dar laukia istorikų dėmesio: „Turint omenyje, kad už šią veiklą buvo ir konfiskuojamas turtas, ir kalinama, ir tremiama, galėjo būti, kad ir artimiausi kaimynai mažai ką težinojo.“
A. Kavaliauskas pasakojo, kad platinama spauda buvo ir religinio, ir pasaulietinio turinio knygos ar brošiūros: „Jos būdavo spausdinamos ant paprasto popieriaus, paprastai įrištos arba tik susegtos, plonais rusvos, žalsvos ar gelsvos spalvos viršeliais. Atgavus nepriklausomybę, dar kurį laiką buvo leidžiamos panašaus pavidalo knygelės ir brošiūros.“
Buvo praradęs ir knygas, ir vežimą
„Kiek yra žinoma, knygnešystė P. Kavaliauskui buvo ir pragyvenimo šaltinis. Jis su palydove Ona Siurplyte arklio traukiamu vežimu pasiekdavo Rietavą, Plungę, Švėkšną ir kitus šio krašto miestelius“, – pasakojo docentas.
Kad knygų platinimas buvo pavojingas, įrodo tai, kad ne kartą P. Kavaliauskas yra nukentėjęs – praradęs ir knygas, ir vežimą su arkliu. Dėl to, kaip mano A. Kavaliauskas, didelio pelno iš pavojingos veiklos neturėjo nė vienas iš Lietuvos knygnešių: „Šioje veikloje patriotizmas, lietuvybės saugojimas ir buvo pagrindinės paskatos paprastiems Lietuvos kaimo valstiečiams.“
Knygnešys P. Kavaliauskas mirė 1935 metais, sulaukęs 88 metų amžiaus. Kaip teigia docentas, net senyvo amžiaus jis dar būdavo pastebimas vaikštinėjantis po kiemą, savo sodyboje Gvalduose, vis dar kažkuo užsiimantis. Šiemet sukanka jau 168 metai nuo aklojo knygnešio gimimo ir 80 metų nuo jo mirties.
Knygnešio provaikaitį sieja artimi ryšiai su knyga
Doc. A. Kavaliauskas gimė 1948 m. Gvalduose, mokėsi Kvėdarnos vidurinėje mokykloje, vėliau, 1967 m., išvyko studijuoti į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą (dabartinį Šiaulių universitetą).
„Buvau eilinis nenuorama ir išradingas jaunuolis, mėgau bendrauti su bendraamžiais ir jiems patiko bendrauti su manimi, nes prigalvodavome visokiausių žaidimų ir nuotykių. Mėgome konstruoti, net dalyvavome I-ojoje respublikinėje radijo lapių medžioklėje. Grįžome su gana gerais rezultatais“, – atsiminimais apie gyvenimą Šilalės rajone dalijosi A. Kavaliauskas.
Nuo 2009 metų A. Kavaliauskas yra Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dizaino katedros docentas, taip pat Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tarptautinės odos meno gildijos „Leather Art Forum“ narys.
„Manau, kad gyvenime viskas klostosi pagal atitinkamus dėsnius, nepriklausančius nuo pavienių norų. Su knyga mane sieja gana stiprūs ryšiai. Aš pats ir mano šeima puoselėjame šį išskirtinį kultūros paveldą ir amatą. Studijuojame ir tyrinėjame knygų, spaudos, knygrišystės kultūros ir technologijų istorinę raidą ir šiandienę situaciją. Kuriame ir rišame knygas. Atstovaujame šiandien nykstančiai unikaliai šio amato kultūros sričiai“, – pasakojo docentas.
2013 metais A. Kavaliauskas parašė ir išleido knygą „Knygų įrišimo kultūra“. Taip pat yra surengęs nemažai meninių knygų įrišimo parodų Lietuvoje ir svetur.
Grėsmės spaudai ir kalbai
Kaip teigia docentas, šiandien, atrodytų, niekas neketina uždrausti lietuviškos spaudos, bet pavojai slypi pačioje visuomenėje ir net naujose technologijose, besikėsinančiose išstumti materialiąją rašmeniją: „Spauda be stiliaus, su klaidomis ir svetimybėmis ne itin gali džiuginti. Todėl raštas, knyga, ypač išskirtinai įrišta, tampa vertybe.“
Pasak A. Kavaliausko, grėsmės išnykti lietuvių kalbai galbūt ir nėra, tačiau realu tai, kad ji gali suprastėti, subanalėti ir būti užteršta svetimybėmis.
Ateityje – paminklas senajam Lietuvos kaimui
A. Kavaliauskas prasitarė, kad jo tikslas – mokytis, tobulėti ir savo sukauptomis žiniomis bei patirtimi dalintis su jaunais žmonėmis. Dabar docentas stengiasi išsaugoti prosenelių Lenkšų sodybą Gvalduose, pastatytą 1906 metais. Jau keletą metų jis stengiasi dėl pagrindinio pastato – gyvenamosios trobos – išlikimo.
„Troba didelė, sena, tad reikalauja daug pastangų ir lėšų. Turiu tikslą šioje sodyboje įkurti kaimo buities kultūros muziejų, tarsi paminklą išnykusiam lietuviškam kaimui ir jo buičiai. Per ilgą laiką esu sukaupęs senų, kuklių buities rakandų, padargų, instrumentų, dokumentų ir autentiškoje aplinkoje ketinu sudaryti visuomenei prieinamą ekspoziciją“, – pasakojo A. Kavaliauskas.
Docentas, padedamas senųjų Gvaldų gyventojų (dar esančių ir jau nebe), yra sudaręs Gvaldų gyventojų sąrašą (apie 87 sodybos). Taip pat saugo ir knygnešio P. Kavaliausko giesmyną, redaguotą žemaičių vyskupo Motiejaus Volonczausko (M. Valančiaus), išleistą 1862 metais Vilniuje.
