Nemėžio seniūnija nuo šiol turės savo herbą
Gegužės 23-os dienos dekretu Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino ilgai lauktą Nemėžio bendruomenei žinią – Nemėžio herbą.
Ilgai brandintą mintį realizavo dvi Nemėžio seniūnijos bendruomenės – Visuomeninė organizacija „Vilniaus rajono Nemėžio kaimo bendruomenė“ ir Nemėžio totorių bendruomenė bei iniciatyvai pritaręs ir ją palaikęs Nemėžio seniūnas – Vlodzimiež Sipovič. Herbo projektų derinimas su heraldikos komisija, naujų projektų pristatymas visuomenei vyko pusantrų metų, kol dailininko Arvydo Stanislavo Každailio projektuotas bei jau dabar patvirtintas herbas atitiko visų lūkesčius.
Nemėžio kaimo pavadinimas kilęs nuo šalia tekančio Nemėžos upelio pavadinimo. Rašytiniuose šaltiniuose Nemėžio gyvenvietės atsiradimas siejamas su XIV amžiumi. Yra nemažai šaltinių bylojančių apie iškilias, Lietuvos istorijai didelį indelį atnešusias asmenybės, siejamas net su kunigaikščio Vytautu.
Nemėžio herbo simbolis – jautis, pasirinktas neatsitiktinai. Simbolikoje ir kultūros istorijoje jautis laikomas kantrybės, jėgos, išminties ir darbštumo simboliu. Nemėžio herbe atsispindi ne tik sena ir reikšminga šio kaimo istorija bet ir šiandien, Nemėžyje darniai sugyvenančias kelias tautas: lietuvius, totorius, rusus ir lenkus. Pažymint su totoriais susijusią Nemėžio gyvenvietės kilmę ir šiandieną veikiančią stiprią Nemėžio totorių bendruomenę, herbo dešiniajame kampe pavaizduotas totoriškas motyvas – bunčiukas (Senovės Turkijoje valdžios ženklas: medinė lazda iki 2,5 m ilgio, užsibaigianti rutuliu arba smaigaliu, papuoštu žemyn svyrančiais ašutais, vartota turkų, totorių ir kazokų kaip karinės valdžios ženklas).
Vilniaus rajono savivaldybė džiaugiasi bendruomenių aktyvumu siekiant išsaugoti bei patvirtinti senų gyvenviečių kilmę. Vilniaus rajone savo gyvenviečių herbus jau turi 7 seniūnijos – Paberžės, Maišiagalos, Nemenčinės miesto, Buivydžių, Medininkų, Mickūnų ir Nemėžio.
